Ką gali žinoti – gal tikrai valdininkui staiga prireikė nusilengvinti. Tuomet tai labai reta situacija, kai išdrįstama taip kalbėti su pirmą kartą matomu žmogumi. Net jei jis žurnalistas.
Žvelgdama į tualeto link žengiantį valdžios galiūną pabandžiau įsivaizduoti kitą aukštą postą užimantį asmenį šitaip „šmaikštaujantį”. Ministrą. Departamento direktorių. Merą.
Nė vieno lygio vadovas paprastai neturi už ką mėgti žurnalistų, bet „Sodros” direktoriaus elgesys prabangiame viešbutyje vykstančioje tarptautinėje konferencijoje vis dėlto pasirodė keistas.
Tuo keistumai nesibaigė.
„Sodros” viešieji ryšiai nutarė parodyti, kas jiems moka algą. Per kavos pertrauką liepė sėdėti ir laukti, kol atves žmogų pasikalbėti. Tik tą, kurį nurodys iš tualeto išėjęs vadovas.
Negana to, po dviejų trumpų pokalbių staiga pareiškė, kad daugiau kalbėtis negalima – esą žurnalistė labai įžūliai klausinėja, nors pašnekovai užsieniečiai tikrai neatrodė nepatenkinti.
Bendraudama su „Sodros” veikėjais pasijutau kaip krepšininkas, kurį pralaiminčios komandos gynėjai skaudžiai žnaibo, o prieš teisėjus vaidina, kad tik pagal taisykles neleidžia mesti į krepšį. Sporte toks elgesys yra negarbingas. Bet ar yra ribos žiniasklaidoje?
„Jei viešieji ryšiai jums dėkoja už straipsnį, neabejokite, kad parašėte niekalą”, – taip prieš kurį laiką aiškino žurnalistai iš Londono.
Niekada tuo neabejojau ir pagyrimų iš tos pusės nelaukiau. Mes – skirtingose barikadų pusėse. Mes norime parašyti straipsnį, o jie nesako visos informacijos. Bet šiame amžiname kare irgi galioja taisyklės, kurių svarbiausia – pagarba priešininkui.
