Gerbiamieji skaitytojai, įžangoje pavartotos mintys yra baisios ne dėl to, kad tai publikavo viena didžiausių Lietuvos žiniasklaidos priemonių. Baisu yra tai, kad daugeliui šio teksto skaitytojų net nesuvirpėjo širdis skaitant tas eilutes. Mes vis dar neįsileidome tos siaubingos patirties į savo širdį.
Anksčiau maniau, kad nacių okupacija yra vienas iš mažiausiai suvoktų Lietuvos istorijos epizodų. Pradėjęs rengti temą supratau – tai atviras nervas, iki įsiūčio skaudantis dantis, kuris vis dar kelia agresyvią įtampą ir protą užgulantį skausmą.
Dalis istorikų, padėjusių ruošti šią temą, paprašė jų neįvardinti. Kiti pašnekovai prašė atsiųsti juodraštį, kad galėtų peržiūrėti savo citatas. Treti – atsisakė kalbėti. Emocingos diskusijos vyko ir tarp mano draugų, kurie žinojo apie ką rašau, ir tarp kolegų žurnalistų.
Mums skauda tą laikotarpį.
Tie ketveri mūsų istorijos metai yra tokie sudėtingi, kad prisilietimas prie kiekvieno įvykio yra lyg elektros laido laižymas. 1941 metų birželio sukilimas, Lietuvos aktyvistų frontas, Laikinoji vyriausybė – paminėjus kiekvieną iš tų istorinių reiškinių, vis labiau išauga įtampa tarp skirtingų mūsų visuomenės grupių.
1941 metų birželio 24 dieną, prieš 72 metus, Kaune pradėjo veikti Laikinoji vyriausybė. Politinis organas, kuris lyg ir simbolizavo mūsų šalies nepriklausomybės siekį. Kartu – tai buvo pronacistinė vyriausybė. Kaip ir pats antisovietinis Birželio sukilimas.
Kodėl dalis visuomenės teigiamai vertina 1941 metų sukilimą ir Laikinosios vyriausybės veiklą? Kodėl tie istorijos epizodai kelia tokią didelę įtampą ir nesusikalbėjimą mūsų visuomenėje? Kodėl nacių okupacija mūsų pasąmonėje yra švelnesnė nei sovietinė?
Istorikai ir intelektualai sako, kad pagrindinė to priežastis, jog mes vis dar nesuvokėme, jog Holokaustas yra ne tik žydų tautos, bet ir visos Lietuvos tragedija.
Sukilėlių tikslas – išvyti okupantus
Nacių okupaciją tyrinėjantys istorikai pabrėžia - 1941 metų birželį vykusio sukilimo pagrindinis tikslas buvo išvyti sovietinius okupantus. Nors jaunieji kovotojai savo karinius veiksmus pradėjo kartu su nacių įsiveržimu į Sovietų Sąjungą, nors juos rėmė vokiečiai, tačiau sukilėliai tai darė gindamiesi nuo komunistų.
„Dalis visuomenės jautė gėdą, nusivylimą, pažeminimą dėl to, kad Lietuva pasidavė sovietinei kariuomenei be šūvio. Tas revanšo troškimas, noras atkeršyti už savo nužudytus artimuosius buvo labai stiprus. Tai rodo ir pokario rezistencijos aktyvumas. Todėl manau, kad vienoks ar kitoks pasipriešinimas sovietiniam režimui būtų buvęs ir be nacių pagalbos“, - svarstė istorijos tyrinėtojas Ronaldas Račinskas. Jis yra Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas.
Kairiųjų politinių pažiūrų radikalai bando įtikinti, kad Birželio sukilimas buvo vykdomas tik norint įkvėpti Holokaustą. Istorikai atmeta šitą versiją, nes ji yra nepagrįsta. Tačiau reikia pripažinti, kad dalis to pasipriešinimo dalyvių aktyviai dalyvavo smurte prieš žydų tautą.
Politologas R. Račinskas pabrėžė - Birželio sukilimas buvo ne tik antisovietinis, bet ir pronacistinis. Čia ir yra pagrindinė problema, dėl kurios ietis laužo skirtingose barikadų pusėse stovintys ideologai.
Sukilėliai atakavo atsitraukiančią sovietinę kariuomenę. Tai yra nenuginčijamas žygdarbis. Tačiau nuo pat pradžių jie įsitraukė ir į keršto akcijas, smurtą, nekaltų žmonių žudymą. Dauguma tų nekaltųjų buvo žydai.
„Faktas, kad dalis žmonių, kurie aktyviai dalyvavo Birželio sukilime, vėliau aktyviai prisidėjo prie masinio žydų naikinimo. Pavyzdžiui, vadinamasis savisaugos batalionas. Dalis žmonių net nedalyvavo sukilime, tačiau pasinaudoję suirute, chaosu jie įsitraukė į grobimus, plėšimus ir žudymus“, - kalbėjo istorijos tyrinėtojas R. Račinskas.
Profesorius Saulius Sužiedėlis net išskyrė tris žmonių grupes, kurios buvo susijusios su Birželio sukilimu.
Pirmoji grupė – sukilėliai, kurie drąsiai stojo prieš sovietinius okupantus ir vėliau nedalyvavo jokiuose negarbinguose žygiuose prieš žydus. Antroji grupė – tie lietuviai, kurie dalyvavo vedami garbingos idėjos, tačiau vėliau prisidėjo prie Holokausto. Ir trečioji grupė – tie, kurie nedalyvavo Birželio sukilime, tačiau pasinaudoję suirute plėšė, vogė ir žudė nekaltus žmones.
Kitaip tariant, sukilo daug skirtingų žmonių, kurie turėjo daug skirtingų tikslų. Vieni jų buvo didvyriai. Tačiau šalia jų veikė ir niekšai.
Nesipriešino žudymui
Panašiai turėtų būti vertinama ir Laikinoji vyriausybė, kuri susiformavo ant Birželio sukilimo žarijų.
Iš dalies, Laikinoji vyriausybė nebuvo nacių plano dalis. Okupantų planai Lietuvoje buvo visiškai kitokie. Todėl nepriklausomo politinio organo paskelbimas, nesuderintas su naciais, buvo drąsus žingsnis. Problema yra ta, kad Laikinosios vyriausybės darbai nėra didvyriški.
„Jie pasiskelbė, kad yra nepriklausoma vyriausybė. Matyt, buvo tikimasi, kad naciai suteiks kažkokių teisių ir galių. Tačiau realiai taip nebuvo. Reikia pripažinti, kad ta Laikinoji vyriausybė buvo pronacistinė“, - pabrėžė politikos analitikas R. Račinskas.
Istorikai pabrėžia – net neverta diskutuoti, kad šita vyriausybė buvo palanki naciams. Žydų ir rusų turto nacionalizavimas, Kauno geto ir koncentracijos stovyklų steigimas, raginimas vengti viešų žydų žudymų, Adolfo Hitlerio ir Vermachto vadinimas išvaduotojais – visa tai yra užfiksuota Laikinosios vyriausybės posėdžių protokoluose, kurie yra viešai prieinami visuomenei.
„Abejoju, kad tos vyriausybės nariai buvo pronacistiškai nusiteikę. Manyčiau, kad tai lėmė aiškus suvokimas, jog vyriausybė negalės veikti neidama į kompromisus su naciais. Tačiau politinio darinio veiklą mes turime vertinti ne per tą žmogiškąją prizmę, bet per priimtus sprendimus ir darbus. Kalbėkime atvirai – rezultatas nėra džiuginantis“, - sakė R. Rančinskas.
Tam pritarė ir Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, intelektualas Markas Zingeris – Laikinoji vyriausybė turėtų būti vertinama pagal politinius sprendimus ir darbus.
„Tai nėra tas politinis darinys, kuriuo mes galėtume didžiuotis ar kuris turėtų būti vadinamas pavyzdžiu. Jie atsistatydino tyliai, nepadarę jokio pareiškimo dėl nekaltų žydų kilmės civilių žudymų, kuriuos vykdė ir jų administravimo laikotarpiu suformuoti junginiai. Nebuvo jokio pareiškimo, kuris būtų etikos, o gal ir didvyriškumo pavyzdžiu ateities kartoms. Būta kreipimosi, tačiau adresatas buvo jau „etniškai išvalyta“ tauta“, - kalbėjo rašytojas M. Zingeris.
Jis primena, kad Europoje buvo ir kitokių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Belgijos sostinės Briuselio policija atsisakė vykdyti nacių įsakymus.
Istorikai pritaria, kad Laikinosios vyriausybės dėmė yra ne tik naciams palankūs sprendimai. Tas politinis darinys nepadarė nieko, kad viešai pasipriešintų žydų tautos žudymui.
Nepaisant to, dalis mūsų visuomenės Birželio sukilimą ir Laikinąją vyriausybę laiko sektinu, pasididžiavimo vertu pavyzdžiu. Kodėl?
Atsakymo variantų daug, tačiau vienas akivaizdžiausių – mes vis dar nesuvokiame, kad nužudyti Lietuvos žydai buvo mūsų bendrapiliečiai, mūsų valstybės turtas ir potencialas.
„Geriausiu atveju, didžioji dalis visuomenės tai suvokia kaip žydų tragediją. Tačiau reikia suprasti, kad tie žydai nebuvo kažkieno į Lietuvą atvežti nužudyti. Tai buvo organiška, per šimtmečius susiformavusi Lietuvos bendruomenė“, - pabrėžė tyrinėtojas R. Račinskas.
Urbanizacija be žydų
Lietuvos žydų bendruomenė yra maždaug 600-700 metų senumo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai kvietė žydų bendruomenes į mūsų žemes, kad jos kurtų savo tradicinius verslus. Žydai viduramžių Europoje ir musulmonų kalifatuose dirbo medikais, politiniais patarėjais, astronomais. Dalis jų buvo literatais. Taip pat juvelyrais, odos apdirbėjais, plačius prekybos ryšius turinčiais pirkliais.
Prieš prasidedant nacių okupacijai Lietuvoje buvo apie 220 tūkstančių žydų. Po jos liko tik apie 20 tūkstančių.
„Lietuvos žydai buvo neatsiejama mūsų šalies socialinio, politinio, ekonominio peizažo dalis. Tačiau per mažiau nei pusę metų, nuo 1941 metų birželio iki gruodžio, tos bendruomenės buvo visiškai sunaikintos. Liko tik keli getai“, - kalbėjo istorijos tyrinėtojas R. Račinskas.
Rašytojas M. Zingeris pasakojo, kad 1944 metais, dar prieš vokiečių ir dalies etninių lietuvių pasitraukimą, Lietuvoje susiklostė makabriška situacija. Kai kurie miesteliai kone visiškai ištuštėjo. Gatvėse virkavo langinės ir švilpavo vienatvė. Kodėl taip nutiko? Tiesiog žydai Lietuvos miesteliuose sudarė nuo trečdalio iki daugumos gyventojų. Jie buvo sunaikinti.
Lietuvos urbanizacija neįsivaizduojama be žydų.
Tuo metu Lietuvos žydams priklausė apie 50 procentų šalies pramonės. Taip pat svarbiausi verslai. Daug intelektualų, literatų, tapytojų, mokslininkų buvo žydų tautybės. Absoliuti dauguma to Lietuvos intelektinio ir materialinio potencialo buvo sunaikinta per nacių okupaciją. Pavyzdžiui, buvo nužudyti beveik visi menininkų judėjimo „Jaunasis Vilnius“ nariai.
„Aš manau, kad Lietuva neteko būsimų Nobelio premijų laimėtojų, genialių fizikų, puikių verslininkų, talentingų sportininkų. Jeigu istorija būtų susiklosčiusi kitaip, tai Lietuva dabar būtų visiškai kitokia valstybė. Manau, kad mums nereiktų trypčioti Vakarų valstybių priemenėse laukiant, kol kas mus priims. Nereiktų aiškinti kas per valstybė yra ta Lietuva“, - svarstė rašytojas M. Zingeris.
Panašiai problemą įvardijo ir istorikai.
„Aš sutinku, kad Holokaustas pirmiausia yra žydų tautos tragedija. Tačiau žiūrint pilietiškai ir humaniškai, tai yra mūsų visų, visos Lietuvos didžiulė netektis. Man labai gaila, kad šiandieną mes neturime tų bendrapiliečių šalia. Neabejoju, kad socialinis ir ekonominis vaizdas mūsų šalyje dabar būtų kitoks“, - sakė tą istorijos epizodą nagrinėjęs R. Račinskas.
Šitas nesupratimas, kad Lietuvos žydai yra organiška mūsų visuomenės dalis ir valstybės vertybė, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nacių okupacijq kartais vadinama švelnesne. Mes vis dar nesuprantame, kad apie 200 tūkstančių nužudytų žydų, tai – Lietuvos tragedija.
Kodėl mes vis dar neįsisąmoninome, kad per nacių okupaciją patyrėme neatitaisomą žalą?
Nužudė mažiau etninių lietuvių
Istorijos ir visuomenės tyrinėtojai sako, kad viena iš pagrindinių priežasčių – mūsų santykis su komunizmu.
Vakarų civilizacijoje viskas, kas yra susiję su Holokaustu ir tais nusikaltimais, vienareikšmiškai vertinama neigiamai. Nors sovietinis režimas vakariečių sąmonėje nėra laikomas gėriu, tačiau palyginti su nacizmu - jis lyg ir yra pozityvus. Juk Raudonoji armija Vakarams padėjo sumušti nacius.
Mūsų sąmonėje viskas yra atvirkščiai. Viskas, kas yra susiję su sovietiniu režimu, nenuginčijamai yra laikoma negatyvu. O viskas, kas nukreipta prieš sovietizmą – galbūt net ir pozityviu dalyku.
„Tų dviejų totalitarinių režimų suvokimą mes projektuojame per savo asmeninę patirtį. Galima suprasti, kodėl etniniam lietuviui sovietinė okupacija buvo skaudesnė. Pagal labai buitinį istorijos suvokimą, sovietai nužudė, ištrėmė ir nukankino šimtus tūkstančius lietuvių. O per nacių okupaciją nusikaltimai vyko kažkur šalia“, - svarstė R. Račinskas.
Rašytojas M. Zingeris mano, kad netekčių vertinimas pagal tautybę - Lietuvoje paplitusio etnocentristinio mąstymo dalis. Jis teigia, kad tai yra didelė mūsų valstybės problema, nes stabdo platesnį intelektinio ir patirties paveldo įsisąmoninimą.
Pavyzdžiui, Paryžiuje studijavęs ir kūręs tapytojas Chaimas Soutine'as Vakaruose yra žinomas geriau nei Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jis prancūzų policijos anketose, kurias teko pildyti kaip svetimšaliui, save įvardino lietuviu. Suvokdami lietuvį, kaip etninį vienetą, mes netenkame Ch. Soutine'o paveldo.
„Žmogaus tautybė ir tikėjimas, kaip ir mėgstama futbolo komanda, turėtų būti jo asmeniniu reikalu. Svarbu yra tai, kiek energijos, kūrybos ir darbo jis skiria savo šaliai“, - kalbėjo Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius.
Žaizdas ne gydome, bet slepiame
Kokios dar problemos nulėmė, kad nacių okupaciją mes kartais pavadiname švelnesne? Kas dar neleidžia mums suvokti, kad Lietuvos žydų tragedija yra mūsų visų tragedija?
„Holokaustas yra didelė trauma mūsų visuomenei. Buvo daromi protu nesuvokiami nusikaltimai, kurie neabejotinai paliko pėdsaką mūsų tapatybėje. Iš kitos pusės, mes iš dalies dar esame ikifroidinė visuomenė, kuri traumas išgyvena jas užgniauždama. Mes represuojame traumas vietoje to, kad suvoktume jas, diskutuotume, keistume gyvenimo būdą ir darytume išvadas“, - konstatavo intelektualas M. Zingeris.
Jis sako, kad nesuvokdami šitos istorinės patirties mes atsikratome galimybės formuoti tvirtą savo tapatybę: „Stiprus žmogus yra žmogiškas. Jis nebijo pripažinti klaidas, traumas, stresus. Stiprus žmogus nebijo pripažinti savo silpnybių.“
Girdimi tie, kas garsiai rėkia
Analitikas R. Račinskas mano, kad dar viena priežastis, kodėl neįsisąmoniname nacių okupacijos siaubo - Lietuvos žydų bendruomenės buvo beveik visiškai sunaikintos, todėl dabar mūsų šalyje ta patirtis nėra deramai atstovaujama.
„Taip, yra intelektualai, kurie apie tai kalba ir kelia tas problemas. Tačiau mūsų visuomenėje intelektualų balsas yra vis mažiau girdimas“, - sakė istorijos tyrinėtojas.
Apie šitą istorijos epizodą garsiai kalba tos visuomenės grupės, kurios turi išankstinį nusistatymą. Jie istoriją ne tyrinėja, bet ieško argumentų išankstiniam savo atsakymui patvirtinti.
Vieni Birželio sukilimą ir Laikinąją vyriausybę vadina pasididžiavimo vertu reiškiniu, tačiau nesugeba pripažinti, kad tame buvo ir blogų dalykų. Kiti radikalai tikina, kad sukilimo ir Laikinosios vyriausybės tikslas buvo organizuoti Holokaustą. Abi tos versijos yra absurdiškos, tačiau viešojoje erdvėje yra girdimos garsiausiai.
Nuasmenino Holokaustą
Kita problemos dalis – sovietinių protų inžinierių darbas. Jie nuasmenino žydų tautybės žmonių naikinimą ir Holokaustą įliejo į bendrą sąvoką – nekaltų tarybinių piliečių žudynės. Taip buvo visiškai nuslėpta rasinė to nužmogėjimo prigimtis.
„Kai taip pasakoma, tai žmogui nejučia susiformuoja toks vaizdinys – jei absoliuti dauguma tų nekaltų tarybinių piliečių buvo žydai, tai gal jie buvo tokie tarybiniai, kad dėl to vokiečiai juos ir žudė? Apie tą problemą garsiai nekalbama, tačiau reikia pripažinti, kad kai kurių žmonių sąmonėje yra toks vaizdinys“, - sakė R. Račinskas.
Žydo-komunisto vaizdinys yra kita plati tema. Tačiau istorikai pabrėžė, kad šita konstrukcija yra neteisinga. Sovietai visų pirma trėmė intelektualus, menininkus, verslininkus, turtingus ūkininkus ir amatininkus. Todėl procentinė ištremtų žydų bendruomenės dalis buvo net didesnė nei lietuvių.
Kitaip tariant, žydai buvo tokie pat priešai ir naciams, ir komunistams.
Gelbėtojų – tūkstančiai
Kaip pakeisti didelės Lietuvos visuomenės dalies požiūrį į Holokaustą ir nacių okupaciją?
Intelektualas M. Zingeris pabrėžė, kad Holokausto ir jo iškeliamų moralinių dilemų suvokimas turi būti ugdomas dar mokykloje. Dar tik liesdamiesi prie istorijos vaikai turi išgirsti apie tas skaudžias pamokas ir suvokti, kad šalia blogų pasirinkimų egzistuoja galimybė pasirinkti teisingai.
Istorijos tyrinėtojas R. Račinskas pabrėžė, kad dar vienas būdas išspręsti tą mūsų tapatybės problemą - nelyginti tų dviejų totalitarinių režimų. To daryti negalima, nes sulyginant pasąmonėje vienas blogis tampa mažesniu blogiu už kitą. O tai nėra teisingas vertinimas. Juk tai buvo dvi tamsybės ir nužmogėjimo imperijos, kurios abi atstovavo vienam ir nedalomam dalykui - blogiui.
„Mūsų visuomenė privalo modernėti ir plėsti savo suvokimą apie tuos įvykius. Tautos supratimas turėtų būti ne etninis, bet pilietinis. Turime suvokti, kad žmonės, kurie čia dirba, kuria, laiko Lietuvą savo namais, yra mūsų turtas. Kartu, sveikas nacionalinis pasididžiavimas, sveikas nacionalizmas, yra būdas išsaugoti savo išskirtinumą. Tačiau tai turi būti daroma per pozityvius dalykus, o ne bandant nuslėpti bloguosius“, - kalbėjo politikos analitikas.
Mes privalome pripažinti sau - per nacių okupaciją Lietuvos gyventojai masiškai naikino savo kaimynus, bendrapiliečius žydus. Lietuviai tame demoniškame procese dalyvavo ne šimtais, bet tūkstančiais. Turime priimti tą kruviną slankstelį ir įsistatyti į tapatybės stuburą.
Tačiau kartu turime suvokti, kad yra ir kita medalio pusė.
„Mes negalime pamiršti nepaprastai svarbaus dalyko – dalis visuomenės smerkė, šlykštėjosi ir priešinosi šitiems nusikaltimams. Buvo daugybė, pavyzdžiui, kaip Kazio Binkio šeima, Kipro Petrausko šeima, net Laikinosios vyriausybės nario Vytauto Landsbergio Žemkalnio šeima, kurie gelbėjo žydus. Tokie žmonės padarydavo daug daugiau nei pajėgia eilinis žmogus įprastinėmis gyvenimo aplinkybėmis. Ne Laikinoji vyriausybė, o gelbėtojai išgelbėjo Lietuvos garbę tuo klaikiu istorijos laikotarpiu“, - sakė rašytojas M. Zingeris.
Yad Vashem institutas 844 lietuvius yra pripažinęs pasaulio teisuoliais. Tai yra žmonės, kurie rizikuodami savo ir artimųjų saugumu gelbėjo žydus. Kiti Lietuvos piliečiai buvo apdovanoti Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
„Vienas žmogus gali nužudyti dešimtis kitų. Bet išgelbėti vieną žmogų, kartais reikia net šimtų žmonių pastangų. Todėl neabejoju, kad gelbėtojų buvo gerokai daugiau. Duomenų yra apie kelis tūkstančius“, - sakė R. Račinskas.
* * *
Nacių okupacija buvo tokia žiauri ir tamsi, kad svylančių kūnų kvapas dar ir dabar nuodija mūsų tapatybę. Jos negalime vadinti švelnesne nei sovietinė.
1941-1944 metais vieni lietuviai aukojo savo gyvybes, mylimų žmonių saugumą, kad išgelbėtų bent vieną nacių pasmerktą bendrapilietį žydą. Kiti mūsų tautiečiai aktyviai dalyvavo Holokauste. O tarp šitų dviejų moralinių pozicijų buvo visas spektras pasirinkimų, sprendimų, išgyvenimų ir emocijų.
Vieni išprotėdavo matydami protu nesuvokiamus nužmogėjimo aktus. Kiti pritarė žydų žudymui, nes jautė galimybę iš to išpešti naudos. Tačiau didžioji dalis Lietuvos visuomenės pasirinko tylą ir atsiribojo nuo žiaurumo, kuris vyko už jų trobos durų. O už tų durų vyko dviejų totalitarinių režimų susidūrimas.
Jis ir dabar vyksta už mūsų sąmonės durų. Ir vyks tol, kol drąsiai neatsuksime veido į tiesą.
