Tiesa, per 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristų savižudžių atakas prieš Pasaulio prekybos centro bokštus Niujorke irgi žuvo JAV gyvenusi Lietuvos pilietė.
Tačiau šįsyk Lietuvos pilietis su teroristais susidūrė akis į akį ir tapo jų sąmoningai pasirinkta auka.
Teroristai, neva keršiję už vieno savo lyderių žūtį per amerikiečių bepiločio lėktuvo ataką, greičiausiai žinojo, kad tarp jiems pakliuvusių dešimties alpinistų buvo tik vienas ir JAV pilietybę turėjęs kinas, nes iš pradžių jie surinko alpinistų dokumentus ir pinigus.
Tačiau keršto apakinti žudikai iš tiesų nesuko sau galvos, kas jų aukos.
Sunku paneigti, kad alpinizmas – pavojų kupinas sportas. Bet E. Markšaičio ir dar devynių alpinistų bei vieno pakistaniečio gido žūtis Pakistane parodė, kad baisiausios gamtos stichijos nublanksta prieš neapykantos apakintų žudikų teroristų keliamą pavojų.
Daugeliui Lietuvos žmonių terorizmas iki šiol galėjo atrodyti kaip mūsų šalį iš tolo aplenkianti ir tik kartkartėmis televizorių ekranuose šmėžuojanti, taigi labiau virtuali tikrovė.
Dabar lietuviai galėjo įsitikinti, kad ir jie gali susidurti su teroristais ir iš anksto sunku numatyti, kur bus surengtas koks nors žudikiškas išpuolis.
Žinoma, islamo ekstremistų grupuotėmis seniai garsėjantis Pakistanas anaiptol nėra saugi vieta, nors alpinistai ten jautėsi gana saugiai.
Todėl ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija iki teroristų atakos nebuvo rekomendavusi savo piliečiams nekeliauti į šią valstybę. Tokių perspėjimų nebuvo paskelbusios ir kitos šalys.
Juk šioje Himalajų vietovėje prieš alpinistus ar turistus iki šiol nebuvo surengta jokių teroristinių atakų.
Aišku, kad tokioje šalyje rizika didesnė.
Tačiau, pavyzdžiui, nelabai seniai Londone britų karį tiesiog gatvėje vidury dienos žvėriškai nužudę islamo ekstremistai pademonstravo, kad pasaulyje nėra visiškai saugių vietų.
Kaip į tragediją Himalajuose reagavo Lietuva?
Užsienio reikalų ministerija pareiškė užuojautą E. Markšaičio artimiesiems, dėjo pastangas, kad į tėvynę kuo greičiau būtų pargabenti jo palaikai ir daiktai, stengėsi pasirūpinti kito Himalajuose esančio lietuvio alpinisto saugumu.
Tačiau stebina šalies vadovų ir pirmiausia prezidentės D. Grybauskaitės itin vangi reakcija į šį įvykį.
Tik po to, kai portalas lrytas.lt ir kitos žiniasklaidos priemonės ėmė stebėtis, kad šalies vadovė nepaskelbė nė žodžio apie tragediją, vakar pagaliau atsibusta – Prezidentūra teikėsi atsiųsti redakcijai atsakymą, kuriame pasmerktas šis terorizmo aktas.
Dar užvakar D. Grybauskaitės patarėjai neįtikinamai aiškino, jog prezidentei į šį įvykį netgi nėra jokio reikalo reaguoti, nes neva pakanka ir Užsienio reikalų ministerijos pareikštos pozicijos.
Tuo metu, pavyzdžiui, Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius, vos išgirdęs žinią, kad žuvo trys ukrainiečiai alpinistai, ne tik pasmerkė šį nusikaltimą ir pareiškė užuojautą, bet ir pareikalavo iš Pakistano sumokėti kompensaciją aukų artimiesiems.
Terorizmo aktus visame pasaulyje įprasta pasmerkti pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu, jau nekalbant apie atjautos žodžius aukų artimiesiems.
Tokia reakcija reikalinga vien dėl tarptautinės kovos su terorizmu sumetimų. Juk tai skatina viso pasaulio žmones solidarizuotis su aukomis, o demokratines šalis veikti išvien.
Tai, kad prezidentė savo pareiškimą išplatino labai pavėluotai, rodo, jog rūmuose S. Daukanto aikštėje, ko gero, nebuvo įsisąmoninta, jog šūviai į lietuvį alpinistą buvo šūviai ir į Lietuvą.
Negana to, po šio įvykio ir šalies vadovų abejingumo susidaro įspūdis, jog terorizmo pavojus Lietuvoje dar ne visuomet apskritai deramai suvokiamas.
Kitose šalyse irgi kartais lyg ir ieškoma pateisinimų teroro aktams, bandoma juos sieti pirmiausia su JAV ir Izraelio politika, kariniais veiksmais.
Tai ypač būdinga kairuoliškiems politiniams judėjimams, siekiantiems kurstyti antiamerikines nuotaikas.
Kai Pakistane teroristai sušaudė nieko bendra su amerikiečių bepiločių lėktuvų atakomis neturintį lietuvį alpinistą, jau kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui turėtų būti aišku, jog taip pasielgusius asmenis galima vadinti tik banditais, o ne kokiais nors politiniais kovotojais.
Lietuvio žūtis Pakistane dar kartą patvirtina tiesą, kad su žmogiškumo jausmą praradusiais teroristais negalima ir neįmanoma derėtis, nes jie pripažįsta tik brutalią jėgą. Kuo daugiau jiems būtų daroma nuolaidų, tuo įžūliau jie siautėtų.
Su šiuo demokratijai ir Vakarų civilizacijai grasinančiu reiškiniu turi kovoti visas demokratinis pasaulis.
Dabar dar kartą galima įsitikinti, kad Lietuva drauge su JAV ir kitomis NATO šalimis – šios bendros kovos dalyvė.
