Lietuvai, kuri atgavusi nepriklausomybę smarkiai veržėsi į ES kaip į išsvajotą tikslą, kalbos apie greitą (istoriškai žiūrint) ES žlugimą yra tarsi pavojaus signalas, keliantis panišką baimę. Bet ar tikrai verta panikuoti, ar ES iširimas – jau pasaulio pabaigos pradžia?
Europos Sąjunga visų pirma buvo taikos, laisvės ir demokratijos idėja.
Vienos tikrai gražios ir kilnios, tokios kaip kaip utopinės Tomo Moro ar Tommaso Camponnelos saulės miesto idėjos, ilgainiui nugrimzdo į užmarštį. Kitos, tokios kaip skirtingų ideologijų išdraskytos Vokietijos valstybės suvienijimas arba SSRS subyrėjimas, tapo realybe.
Viskas priklauso nuo idėjos stiprumo, nuo lyderių sugebėjimo tą idėja generuoti, suburti bendraminčius pelnyti tautos palaikymą, uždegti tikėjimu ir kantrybe ilgus metus siekiant rezultato.
Neturiu nieko prieš ES. Tikrai geriau Lietuvos žmonėms nei Sovietų Sąjunga. Mes daug laisvesni, saugesni, galima garsiai sakyti apie tai, ką galvojame, galime važinėti po visą pasaulį, nebėra mus supančių spygliuotų vielų ir ideologinių geležinių uždangų, gauname nemažą finansinę paramą iš ES fondų.
Tačiau buvimą sočioje, jaukioje ir šiek tiek aptingusioje Europos Sąjungoje nebūtina tapatinti su laisva ir nepriklausoma Lietuva.
Nežinau, ar visi Lietuvos žmonės jos nori. Nežinau, ar visi jos norėjo praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje. Buvo juk įteikiamos ir gėlės, ir duona su druska okupantams. Juos sveikino ne tik prastuomenė, bet ir dalis akademinio pasaulio atstovų. Net vykstant ginkluotai pokario rezistencijai vienos rimčiausių sovietinės Lietuvos mokslo įstaigų rektorius viešai skundėsi, kad tie miškuose sėdintys „banditai“ trukdo kurti „šviesų komunistinį rytojų“.
Galbūt kažkam ir tada, ir dabar patrauklesnis, labiau sotesnis, šiltesnis ir ramesnis gyvenimas vienoje ar kitoje sąjungoje, globojamoje vyresniojo brolio, kuris visada gali apginti nuo išorės priešų, bet ir kartais nusuka savo globotiniui ausį.
Šiandien daug kas atrodo utopiškai: ir šliuzas per Kauno hidroelektrinę ir Lietuvos valstybės pasirinktas savarankiškos, neutralios valstybės modelis.
Aišku viena, kad šiuolaikiniame visuotinės globalizacijos pasaulyje išlikti laisviems ir nepriklausomiems nepadės jokia karinė technika, jokia ginkluotė, net ir branduolinė.
Ginklai padės, tačiau tik tada, kai mes turėsime laisvę labiau negu sotų gyvenimą mylinčius Lietuvos piliečius. Tai yra sunkiausia užduotis ir norint ją atlikti, reikia daug nuveikti.
Auginti laisvę ir Tėvynę labiau už gyvenimą mylinčią kartą. Tokie buvo mūsų protėviai, tokie turėtų būti vaikai ir anūkai, geresni už mus, pripratintus prie ramaus ir sotaus gyvenimo.
Jei turėsime stiprią dvasią, apsiginsime nuo priešų, net jei kiekvienas namuose turėsime tik po seną šautuvą ir važiuosime dviračiais. Pažvelkime į Šveicarijos pavyzdį, ir pamatysime, kad taip gali būti.
Niekada niekas mūsų neapgins, jei mes nesiginsime patys ir pirmiausia, savo dvasios stiprybe. Šiandien kaip didžiausią grėsmę mes įvardijam Rusiją ir raminame save, kad agresijos atveju mus išgelbės NATO.
Galbūt taip, bet neramina skaudžios istorijos pamokos. Apie tokius gelbėjimus mums galėtų papasakoti dar likę gyvi rezistencijos dalyviai, kurie pokario metais, negailėdami gyvybės, kiekvieną rytą šaltuose bunkeriuose sukinėjo radijo stoties rankenėlę ir laukė žadamo amerikiečių desanto, kuris sumuš rusus ir išvaduos Lietuvą.
Šiaip aš labai abejoju, ar mums verta „mušti rusus“. Reikėtų su visais kaimynais siekti gerų, draugiškų santykių, iš anksto nevadinti jų priešais, nes politiniais, ekonominiais, socialiniais procesais, kurie vyksta mūsų šalyje, domisi ne tik Rusijos specialiosios tarnybos, bet ir britų Mi16, Izraelio Mosadas, amerikiečių CŽV.
Tai nieko nuostabaus, viso pasaulio žvalgybos savo darbą dirbo dar epochoje prieš Kristų. Tačiau nebūtinai jas įvardinti priešais. Paprasčiau tą patį darbą reikia dirbti ir mūsų tarnyboms, o piliečius auklėti (rodyti ir asmeninį pavyzdį) tokia dvasia, kad kaimynų užsienio žvalgybos savo veiklai nerastų tinkamos terpės.
Beje, į klausimą, kodėl amerikiečiai nepradėjo karo su sovietais dėl J. Stalino okupuotų šalių, atsakymą nesunkiai rasime pažvelgę į Jungtinių tautų organizacijos (JTO) istoriją, kurios pamatus 1944 m. paklojo Prancūzijos, Anglijos, JAV, Rusijos ir Kinijos valstybės.
Šaltojo karo metu JTO buvo vetuota 270 sprendimų, pusę iš jų vetavo SSRS. Pati Jungtinių Tautų organizacijos įkūrimo idėja kilo II-ojo Pasaulinio karo metu, 1943 m. Teherane, jos idėjos tėvas – tuometinis JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas.
Šiandien JTO vienija praktiškai visas pripažintas nepriklausomas valstybes. Tačiau Jungtinių Tautų saugumo taryboje tik penkios nuolatinės narės turi veto teisę. Jei nors viena iš šių šalių prieštarauja, pasiūlymas yra atmetamas.
Taigi, norėdamos ar nenorėdamos, didžiosios pasaulio valstybės visada skaitėsi su stokojančia demokratijos, tačiau nestokojančia gamtinių resursų mūsų Rytų kaimyne. Nuolaidžiavimą smaugiant mažuosius visada galima pateisinti trečiojo pasaulinio karo grėsme (yra ir tokia tikimybė) arba ekonominiais bonusais (tai arčiau tiesos).
Naujuoju ES ambasadoriumi Rusijoje paskirtas Vygaudas Ušackas teigė, kad Maskva yra viena iš svarbiausių ES strateginių partnerių, su ja siejami ypač glaudūs prekybos ryšiai, pernai prekybos mastai pasiekė 336 mlrd. eurų.
V.Ušacko mintys, kad reikia siekti ilgalaikių, konstruktyvių ir patikimų santykių tarp ES ir Rusijos, galėtų būti įvertintos ir bendrame Lietuvos užsienio politikos kontekste.
Tai iš ties neblogas „moto“ kalbant apie visus kaimynus, ne tik artimuosius: Latviją, Lenkiją, Rusiją, Baltarusiją.
Su visais reikia siekti ilgalaikių konstruktyvių ir patikimų santykių. Nes tai mūsų stiprioji pusė: geri, draugiški santykiai tiek politine, tiek ekonomine, tiek kultūrine prasmėmis ir patriotiškai auklėjama jaunoji karta, kuri (jei susiklostys tokios aplinkybės), pasirinks geriau mirti, nei prarasti Nepriklausomybę.
Tai mūsų pagrindiniai saugikliai, kurių pagalba išliksime, nes jokia pasaulio supervalstybė, net būdama didžiausia Lietuvos draugė, neaukos pasaulinės taikos kitai ne tokiai draugiškai supervalstybei nusprendus uzurpuoti mūsų teisę į laisvę ir savarankišką gyvenimą.
Ir mes nelabai galėtume pykti, nes ką reiškia 3 mln. žmonių laisvė, kai 7 mlrd. žmonių gali iškelti 3-ojo pasaulinio ir šį kartą branduolinio karo, kuris apskritai gali sunaikinti žmoniją, grėsmė.
Turbūt dėl šių priežasčių vienos supervalstybės užmerkia akis ir nemato čečėnų tautos problemų, kitos, nors ir sukandusios dantis, tačiau pateisina invaziją į Iraką, siekiant „užkirsti kelią branduolinės ginkluotės kūrimui“.
Tai, kad branduolinio ginklo kūrimo faktai nepasitvirtino, niekam didelių klausimų nekėlė, bent jau viešai. Ne tik nekėlė, bet ir nesutrukdė valstybės vadovui gauti Nobelio taikos premiją.
Šie ir ne tik šie pavyzdžiai puikiai parodo, kad galingieji visada susitars tarpusavyje, o jei jiems besistumdant tarpusavyje bus sutrypti mažiukai, tai ir praradimai bus sudėti ant pasaulinės taikos ir gerovės aukuro.
Gavome istorinę galimybę tapti laisva, stipria, nepriklausoma tauta. Atrodytų reikia tiek nedaug: valstybės vadovams parodyti žmonėms aiškią šalies viziją, garantuoti visiems piliečiams vienodą teisingumą ne teoriškai, o praktiškai.
Stengtis sugyventi su kaimynais, nes bendradarbiavimas atneštų ne tik ekonominės naudos, bet ir paspartintų demokratinius procesus tose kaimyninėse šalyse, kuriose demokratija dar atakuojama guminiais „bananais“.
Gintautas Labanauskas yra Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, Visuomeninio judėjimo „Dirbam Kaunui“ pirmininkas.
