Po pastarųjų rinkimų į Seimą pagaliau pradėjo ryškėti aiškesnė takoskyra tarp socialdemokratinio ir liberalaus visuomenės vystymo modelių ir interpeliacija buvo gera proga bent vienoje, sveikatos apsaugos srityje, pradėti ir išsamesnę diskusiją, kokiu keliu bus žengiama toliau. Deja, interpeliaciją ministrui sumanęs Liberalų sąjūdis apsiribojo techninio pobūdžio, finansavimo mažėjimo, klausimais ir vengė platesnių, pasaulėžiūrinio pobūdžio vertinimų ir domėjimosi – kokie sprendimai lauktini ateityje.
Žinoma, nekorektiška jau po keturių vadovavimo mėnesių reikalauti iš ministro akivaizdžių rezultatų ir pasiaiškinimų, kai tuo tarpu buvę ministerijos vadovai metų metais modavo ranka į bet kokius priekaištus, net nedviprasmišką prezidentės nepasitenkinimą, bet interpeliacijų niekas nerengė.
Tačiau šio ministro garbei reikia pasakyti, jog jis nesislėpė koalicijos užkulisiuose ir drąsiai stojo į Seimo tribūną, nors apie realius rezultatus įmanoma kalbėti mažiausiai po vienerių vadovavimo metų.
Kita vertus, ne dėl konkrečių ministro sprendimų interpeliacija ir kilo. Nedidelės, bet jau pastebimos, politinės aistros užvirė dėl V. Andriukaičio pasisakymų ir kol kas dar dviprasmiško požiūrio į privatų verslą. Opozicija, remiama nemenko būrio verslininkų, galėjo pareikalauti ministro savo mintis pakomentuoti ir aiškiau išdėstyti savo poziciją į būsimas reformas, bet tokia galimybe nepasinaudojo.
V. Andriukaitis nėra funkcionierius – pataikūnas, laimingas gavęs postą, linkčiojantis į visas puses ir kalbantis, kas ką nori girdėti. Jis turi pažiūras ir yra ko gero vienas nuosekliausių socialdemokratų. Dar prieš Sąjūdžio laikus V. Andriukaitis nelegaliai propagavo humanistinį socializmą ir nors iki šiol neaišku, kas tai yra, atrodė, kad jis tuo tiki.
Ar tebetiki ir dabar, gali ir pats viešai atsakyti, bet iš daugelio ministro pasisakymų akivaizdu, kad kapitalistinė sistema V. Andriukaičiui daug teigiamų emocijų nesukelia. Ypač dėl mokamo mokslo. Jeigu V. Andriukaitis būtų tapęs ministerijos, tvarkančios švietimą ir mokslą, interpeliacija būtų kilusi jau po mėnesio.
Sunku spręsti, kaip ministro pažiūros vertinamos partijoje, juo labiau koalicijos partnerių . Darbo partija yra artimesnė liberalams, Tvarka ir teisingumas – visiems. Aišku tik viena – bet kuris partietis bet kurioje partijoje su nuosekliomis pažiūromis labai ilgai ir nuosekliai gali likti nepastebėtas.
Kiek žinau, tą etapą socialdemokratų partijoje V. Andriukaitis yra išgyvenęs. Dabartinėje politinėje sistemoje pažiūros vaidina geriausiu atveju antraeilį vaidmenį, labiau vertinami vadybiniai, karjeristiniai sugebėjimai. Jeigu pažiūros trukdo karjerai, tuo blogiau pažiūroms. V. Andriukaitis pažiūrų, požiūrių , nuostatų niveliacijos laikais yra ryški išimtis ir nenuostabu, kad jau po kelių ministeriavimo mėnesių iššaukė ugnį į save.
Įdomu, kad interpeliaciją V. Andriukaičiui pradėjo ne opozicijai vadovaujanti TS – LKD, o Liberalų sąjūdis, nors esminį klausimą apie ateities planus ministrui, turint omeny jo pažiūras, uždavė buvęs premjeras A. Kubilius. Toks opozicijos vaidmenų pasiskirstymas yra suprantamas, nes konservatoriai ne labai gerai žino, koks yra jos narių tikrasis požiūris į verslą. Jis juk gali būti artimas ir socialdemokratams.
Lietuvos liberalai daug metų propaguoja klasikinį liberalizmą, daug šia tema skaito ir primygtinai tai pataria kitiems, bet praktikoje dažniau prisilaiko pragmatinės politikos, kuri reiškia – prieš vėją nepapūsi. Katalikiškoje, socialiniams klausimams ypač jautrioje Lietuvos visuomenėje liberalai niekada vieni nevaldys. Tačiau drauge su konservatoriais liberalai dar sukuria šiokį tokį nuo skaldymosi pavargusį dešiniųjų politinę grupę, kuriai visiškai natūralu stoti piestu socialdemokratų idėjoms. Nenustebčiau, jog būtent tokie energingi ir aiškių pažiūrų politikai kaip V. Andriukaitis privers rimčiau vienytis ir dešiniuosius.
Dvipartinė politinė sistema Lietuvoje formuojasi jau seniai, bet kol socialdemokratai realioje valdžioje elgėsi kaip dešinieji, būrimasis į dvi stovyklas dažnai turėjo grupės draugų prasmę. Kad ir sumenkusi ne tik Lietuvoje, idėjinė diferenciacija esminiais reformų klausimais vis dar egzistuoja.
Buvusi aštri diskusija tarp pačių socialdemokratų, kas jie šiais laikais yra ir ko turi siekti, privertė partiją iš naujo peržiūrėti savo pozicijas ir šiuo metu socialdemokratai kur kas labiau atitinka savo pavadinimą, nei prieš dešimt metų. Konservatoriai tapatybės svarstymų požiūriu ilgai rodę pavyzdį kitiems, dabar nuo socialdemokratų atsilieka ir pralaimėjimas rinkimuose yra gera proga nuspręsti, kuo norima būti ateityje.
V. Landsbergis šią problemą iškėlė labai aiškiai. Po kitų Seimo rinkimų jau nebeliks Darbo partijos, o taip pat – o tik buvusio prezidento restauravimo idėja gyvenančios “Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Kas atstovaus Lietuvoje privačiai iniciatyvai, verslams, ne tik smulkiai, bet ir stambiajai gamybai? Kas rūpinsis verslo kūrimosi geresnėmis sąlygomis?
Pagaliau, kas išdrįs tai? O ką jau kalbėti apie kultūrinį valstybės paveldą, krikščioniškas Europos vertybes? V. Andriukaitis nebijo revizuoti daugelį pastaraisiais dviem dešimtmečiais susiformavusių nuostatų. Koks atsakas bus iš dešinės? Gal po šios interpeliacijos prasidės tikroji politinė kova ne tik dėl postų, bet ir idėjomis?
