Miestelėnai pyksta taip, kad tame pačiame proteste susirinko ir konservatoriai, ir liberalai, ir frontininkai, ir net tinklaraščius rašantys žiurkėnai. Čia kaip visi savanos žvėrys per sausrą susirenka prie upelio gerti, ir vieni kitų nepuola: liūtai ir gazelės, ilgom uodegom beždžionės ir hienos.
Pala, pala, sakys man skaitytojas, jei jis ne vilnietis – ko čia mums reikia apie sostinę ir jūsų išsidirbinėjimus klausyti? Ar čia ne nacionalinis dienraštis ir jo portalas? Kodėl čia mums visiems reikia klausytis apie Vilniaus pasipūtėlių bėdas? Tegu vilniečiai patys aiškinasi su savo oranžiniais dviračiais ir meru ant tanko.
Čia viskas ne taip paprasta. Pirmiausia, apie Vilnių privalote skaityti jau vien tik iš pagarbos. Mes, vilniečiai, daugelį jūsų maitiname. Čia uždirbame pinigus, iš kurių mokame mokesčius, ir paskui iš jų šiek tiek palieka mums, mūsų aplinkkeliams ir gatvių remontui, o likusius išdalija jums visiems.
Mes, greiti ir įsiutę sostinės žmonės, daug uždirbam – tiek, kad užtenka dar ir jums visiems. Jei norite būti tokie sėkmingi, kaip mes, turite mus atidžiai stebėti.
Be to, tie vargai, kuriuos mes turime sostinėje, ilgainiui gali tapti ir jūsų vargais, jei jūsų miestai augs ir plėsis.
Todėl dabar klausykite.
Mažai kam patiks tai, ką dabar pasakysiu, bet, likę vienui vieni tamsiame kambaryje, pašnibždomis ir jūs tatai pripažinsite, jei niekas neklausys. Taigi štai: dabartinės Vilniaus transporto problemos yra ne miesto valdžios nemokšiškumo padarinys. Tiesiog sostinė, kur žmonės gyvena labai erdviai, neregėtai išaugo, ir didžiąją jos dalį sudaro tie, kas nenori būti miestiečiai, tik nori, kad netoli būtų oro uostas, geros parduotuvės, darbai su pinigais, mokyklos vaikučiams. O vakarais – kad būtų svirpliai ir pro langus matytųsi girios. Arba kloniai.
Šis sumanymas visiems atrodė puikiai. Laukuose ir pamiškėse, triženkliais numeriais pažymėtose Sodų ir Laukų gatvėse valdos buvo įperkamos, namai kilo aukštyn, vasarą čirškėjo mėsos ant grotelių ir buvo linksma (išskyrus tuos atvejus, kai reikėdavo išsikviesti gydytojus, ir niekas negalėdavo surasti adreso, nes sunku rasti namą be numerio; užmiestyje gyvenantys dėl religinių priežasčių bijo numerių ant namų taip, kaip feministės bijo filmų apie vyrus su kostiumais). Paskui pradėjo aiškėti, kad mėnesio degalų išlaidos šeimai pasiekė keturženklius skaičius. Bet čia dar niekis.
Paaugo vaikučiai, ir juos reikia vežioti ne tik į mokyklas, bet į visokius būrelius, teniso treniruotes, šokių pamokas ir kitokią saviveiklą. Vilniaus pakraščiuose gyvenantys žmonės pradėjo vis dažniau kalbėti apie tai, kad „mieste mes praktiškai nebūnam“, ir kartą per tris mėnesius atsiradę centre, jau vaikšto kaip kaimiečiai, atvežti su ekskursija į didmiestį. Pagarbiai dairosi į didelius pastatus, pastebi užsieniečius ir kitos odos spalvos žmones. „O, žiūrėk, čia turbūt japonai, matyt, į ekskursiją atvažiavo.“
Vis daugiau buvusių miestiečių pradeda ir baigia pokalbius temomis apie malkų kainas ir stogo apšiltinimą. Kai prekybos tinklas netoliese atidaro didelę naują parduotuvę, tai būna pusmečio geroji naujiena. Nes dar mažiau priežasčių važiuoti iš savo kaimo, tik sąlygiškai miesto pakraščiu vadinamo.
Tačiau visiems jiems reikia susisiekimo su Vilniaus centru. Ir visi jie jaučiasi, kad sostinė tuo turi pasirūpinti. Kaip ir tie, kas neturi automobilių, arba, pasirinkdami darbą centre, nepasirūpino paskaičiuoti, ar galės ten nusigauti, pasistatyti automobilį ir nepasilikti tuščiomis kišenėmis.
Nes iš senų laikų liko supratimas, kad kažkas pasirūpins kelionėmis miesto ribose. Negali taip būti, galvoja gyventojas, kad negalėčiau sau leisti kaip nors nusigauti. Pasirūpins mumis. Nebūna taip, kad niekaip nebūtų. Nesvarbu, kad žaidimo taisyklės pasikeitė. Miestas – visiškai kitokio dydžio nei buvo anksčiau, atstumai kiti, žmonių daugiau, ekonominės taisyklės kitokios.
Man juokinga, kai protingi žmonės sako: aš tik noriu, kad mane nuvežtų pigiai, greitai ir patogiai. Nejau taip sunku?
Ne tik kad sunku, turbūt neįmanoma. Ypač – pigiai. Viešasis transportas, miestui augant, labai greitai tampa vis brangesniu ir sudėtingiau įgyvendinamu malonumu.
Kai kokie šių dienų ekonomistai „greituoju būdu“ paskaičiuoja, kaip viską galima būtų padaryti pigiai, paprastai ir puikiai, ir vežioti žmones iš Kalapimpiškio sodų bendrijos iki centro 20 km atstumu už du litus (pensininkus, vaikus, moksleivius, tremtinius, rezistentus, pedagogus ir šiaip du trečdalius keleivių – už pusę kainos), ištisą parą, septynias dienas per savaitę, ir dar liks pelno.
Žinom, žinom. Bet kuris aritmetikas visada gali bet kokį viešąjį projektą atlikti už 20 proc. sąmatos, jei tik jo kas nors paklausytų.
Deja, kai kas klauso: iš čia ir visuomenės aktyvistų nuolatiniai reikalavimai „pateikti įtikinamus skaičiavimus“. Kad ir kiek skaičiavimų bus pateikta, jie visi bus nuolatinių kritikų suvartyti ir praskyliuoti, kaip seno pavyzdžio troleibuso bilietukas komposteryje.
Tą patį girdėjome ir apie atominę elektrinę, ir apie skalūnus. Skaičiai blogi. Valdžios skaičiavimai niekada neįtikina, ypač kai labai nenori tikėti tais skaičiavimais, nes „visi vagiai“.
Deja, aš nežinau miesto pasaulyje, kur viešaisiais projektais būtų visi patenkinti, kur apie juos nesakytų, kad per brangūs, kur nekaltintų valdžios neskaidrumu, ir kur miesto gyventojai sakytų, jog džiaugiasi savo miesto viešuoju transportu. Taip nebūna. Miesto gyventojai ir valdžia – kaip paaugliai vaikai ir jų tėvai. Paaugliai visuomet susiraukę ir visad žino, kad tėvai kvaili, godūs ir pikti.
Yra ir dar vienas teiginys, iškilęs iš piketų ir protestų. Reikia, girdi, pasitarti su liaudimi. „Klausti žmonių.“ O žmonės nenori jokių tramvajų ar greitųjų maršrutų. Žmonės nori „mikriukų“.
„Mikriukai“ yra atsilikimo ir vakarykštės dienos simbolis. Daugiausia jų aš mačiau Afrikoje, į pietus nuo Sacharos. Ten jie irgi vietinių labai mylimi ir vertinami. Užtat tie vietiniai taip ir gyvena, kaip gyvena. Nes jiems patinka atsilikimas.
Nė vienas politikas jums to nepasakys, bet aš galiu laisvai: kas man uždraus.
Žmonių nereikia klausti, nes masė, deja, nėra kompetentinga nuspręsti, kas jai gerai. Jei paklaustum žmonių, tai jie tau pasakytų, kad mieste reikia kuo daugiau skardinių kioskų (galimai, kad ten pat prekiautų kontrabandinėmis cigaretėmis, namine degtine be akcizo ir soliarka iš Baltarusijos – tų dalykų žmonės irgi labai nori).
Normaliam, vidutiniam miestelėnui labiausiai patinka atsilikimas ir stagnacija: kad viskas būtų, kaip yra, ir per greit nebrangtų.
Jei kas nors būtų paklausęs Amerikos liaudies, ar ji nori, kad žmogus būtų išlaipintas Mėnulyje, ji sakytų – kam čia mums to, tegul geriau padaro už tuos pinigus miesto šventę su nemokamais riestainiais ir spurgomis.
Aš labai tikiuosi, kad miesto valdžia kuo mažiau klausys žmonių, ir kuo daugiau vykdys didelius ir ambicingus planus – kuo labiau revoliucinius, tuo geriau. Todėl, kad kai kunigaikštis Gediminas sapnavo savo sapną apie geležinį vilką, jam buvo liepta statyti miestą. Gerai, kad žynys Lizdeika tada nepaaiškino valdovui, kad sapno prasmė buvo nušienauti žolę prie namų ir aplinkinių kaimų gyventojus vasarą nemokamai vežioti į jomarką mieste – pyragų ir giros.
