Ir čia kertinis, pats svarbiausias klausimas, yra: ar bus vedama link ES, kaip Federacijos, ar bus laikomasi kurso, kad ES yra valstybių sąjunga. Bent jau į tokią ES mes ir patys įstojome.
ES, kaip federacijos liniją palaiko keletas Lietuvos Seimo narių: Liberalų Sąjūdžio narys, Seimo vicepirmininkas Petras Auštrevičius, kuris kartu su grupe bendraminčių įkūrė mūsų valstybėje Europos federalistų sąjungą ir Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos narys Egidijus Vareikis. Neseniai „Lietuvos ryto“ puslapiuose federalinės Europos kūrėju pasiskelbė ir Europos parlamento narys, ten deleguotas liberalų Leonidas Donskis.
Ši pozicija nestebina. Panašios pasaulėžiūros asmenys visoje Europoje yra kosmopolitinių idėjų skleidėjai šiandien. Buvo ir tarpukaryje. Pavyzdžiui, rašytojas, publicistas Stefanas Cweigas. Jam suvienytos Europos idėja buvo neatsiejama nuo bendros Europos valstybės, valdomos vienos valdžios.
Kitos pozicijos politikai, kurie aiškiai pasisako už ES, kaip valstybių sąjungą, buvo išstumti iš Lietuvos didžiosios politikos ir nėra atstovaujami Seime. Galbūt vienu tikslu ir buvo, artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES, priimti tokius Seimo rinkimų įstatymų pakeitimus, pateiktus šalies vadovės, kad į svarbiausią valstybės instituciją, parlamentą, neateitų asmenys, turintys skeptišką poziciją ES, kaip federalinės valstybės kūrimui.
Juk uždraudus juridiniams asmenims finansuoti visų politinių partijų rinkimines kampanijas ir palikus tik valstybės teikiamą finansavimą į Seimą ar savivaldybes prasimušusioms partijoms, tikėtis, jog kitos politinės jėgos, šiandien nesančios nei Seime, nei savivaldybėse ateis į politiką yra praktiškai lygios nuliui.
O, kaip teigia L. Donskis, laikas nelaukia. Metas pagaliu apsispręsti, ar Europa neturi būti federalinė valstybė. Tai teks daryti žingsnis po žingsnio. Taip pat ir per Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpį, kai bus priimami sprendimai, susiję su finansinės drausmės politika. Žinoma, nėra nieko blogo, kad ES valstybės rūpinasi finansine drausme, kad visų ES valstybių sukauptos lėšos, teikiamos kuriai nors pakliuvusiai į bėdą, nebūtų iššvaistytos. Bet nutylima yra kitkas. Iš principo žingsniai, priimant sprendimus, užtikrinant ES finansinę drausmę yra balansavimas ties ta raudona linija, dalijančia ES, kaip valstybių sąjungą ir ES, kaip valstybių federaciją.
Ir čia būtų labai svarbu žinoti įtakingiausių šalies politinių partijų, Vyriausybės ir šalies prezidentės D. Grybauskaitės poziciją. Kol kas visa tai skendi didžiulėje migloje.
Lieka taip ir neaišku, kokios ES nori ir tų partijų vadovai, kurių deleguoti Seimo ir Europos parlamento nariai nedviprasmiškai pasisako už ES, kaip federaciją. Visai nežinoma šiuo klausimu mums, Lietuvos žmonėms, ir prezidentės D. Grybauskaitės bei premjero A. Butkevičiaus pozicija. Neaišku ir ką minėtu klausimu galvoja partijų, esančių valdančiojoje koalicijoje vadovybė.
Galima tik spėti, kad už federalinės ES liniją, matyt, pasisakys Lenkų rinkimų akcijos politikai. Juk ši vizija naikina valstybių suvereniteto svarbą, suteikdama svarbą regionams. Jeigu vienas koks Lietuvos regionas, pavyzdžiui Pietryčių Lietuva, imtų įgyvendinti politiką, artimesnę Varšuvai, nei Vilniui tokioje suvienytoje Europoje, ar Briuseliui kam nors dėl to galvą skaudės? Juk valstybės jau nebūtų svarbu. Sakytų: ko patys norėjote, tai tą ir gavote. O blogiausia, kad federalinės ES šalininkai nesugeba pasakyti, kokias teises toje Europos federacijoje, tose Jungtinės Europos Valstijose, turėtų tos atskiros valstijos ar federacijos subjektai. Jie piktinasi, kad neretai ES yra lyginama su Sovietų sąjunga. Iš tikrųjų, toks palyginimas šiandien gerokai pritemptas. Bet akivaizdžiai matome, kaip kai kurie komisarai iš Briuselio perima sovietinių komisarų įpročius komanduoti ir nurodinėti ES valstybėse. Nors tokių teisių neturi. Ar norime mes jas duoti?
Tai, kokias teises tokioje federacijoje turėtų Lietuva? Kaip Bavarija Vokietijoje, ar Teksasas - JAV? Europos federalistai vėlgi tvirtina, kad ne. Kad tai bus kažkokia naujo tipo sąjunga. Tačiau šnekas apie respublikų suverenitetą naujoje sąjungoje mes jau girdėjome. Tokiomis kalbomis, nežinią pateikiant, kaip faktą, jie patys atgaivina senus prisiminimus apie tą, kitą sąjungą, kurioje jau buvome. Tiesa, ten buvome prievarta. Ši nauja sąjunga būtų sukurta laisva valia. Laisva politinio elito valia.
Ir vis dėlto, paklausęs klausimą, ar norite, kad Lietuva būtų, kaip Bavarija arba Teksasas, matau, kaip užsidega viltingai ne vieno Lietuvos žmogaus akys. Ar kas nors nenorėtų gyventi, kaip tų kraštų gyventojai? Bet čia yra painiojamos dvi kategorijos: ekonominio gerbūvio ir valstybių suvereniteto bei nepriklausomybės.
Todėl turime pasakyti, kad Lietuvos valstybės nepriklausomybei daugiausia žalos padaro politikų nesugebėjimas tvarkytis savo valstybėje. O tada ne vienas pagalvoja: geriau valdžią atiduoti Briuseliui. Bet, ar tai tikrai būtų geriau? Šį klausimą pratęsiu kitame rašinyje.
