Tokios taisyklės jau seniau taikytos bankams ir kredito unijoms, todėl šis Lietuvos banko žingsnis tikrai teisingas, nors ir pavėluotas. Greitųjų kreditų bendrovės gali nertis iš kailio aiškindamos, kad padeda tiems vargetoms, kuriems pritrūko kelių šimtų susimokėti už komunalines paslaugas.
Iš tiesų ne vienos jų didžiausia svajonė – „pasodinti” tokį žmogų ant greitųjų paskolų adatos ir misti iš milžiniškų palūkanų. Tokiomis paskolomis daugiausia naudojasi neapsiplunksnavęs jaunimas ir tie, kuriems kiti skolintojai atsuka nugarą.
Akivaizdu, kad tokie klientai – itin rizikingi. Juk niekam nebūtų šovę į galvą įvesti ribojimų, jeigu ne daugelio skolininkų pomėgis imti pinigų iš „X Credit”, kad atiduotų anksčiau iš „Y Kredito” paimtą paskolą. Įsisukus į šį velnio ratą išlįsti iš jo itin sudėtinga.
Skolų karuselėje seniai sukasi ne tik galą su galu sunkiai suduriantys žmonės.
Akivaizdžių bėdų dėl perdėto skolinimosi turi ir daugelis šalies savivaldybių. Ne veltui praėjusią savaitę premjeras A. Butkevičius jas įspėjo: skolinimosi limitai nebus didinami, nebent mažinami.
Skolų rekordininkas Vilnius bent turi kuo pasiteisinti: sostinė seniai yra tapusi kitų miestų donore, mat jai paliekama vos 40 proc. vietos žmonių sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Mažiausiai ir visoje Lietuvoje, ir iš visų trijų Baltijos šalių sostinių.
Kitos savivaldybės aiškina, jog skolinasi tik norėdamos įgyvendinti ES remiamus projektus, kitaip pinigai nuplauks. Ar tikrai vien tam reikalingos naujos ir vis didesnės paskolos?
Pažiūrėkime, kas dedasi, pavyzdžiui, Šiauliuose. Anot Finansų ministerijos, savivaldybės skola siekia 62,5 mln. litų, tačiau už šiuos pinigus finansuojamų ES ir kitų tarptautinių projektų vertė – viso labo 24,1 mln. litų.
Panevėžio rajone skirtumas dar didesnis – 12,3 mln. ir 3,7 mln. litų. Šalčininkų rajone – 17,5 mln. ir 2,54 mln. litų. Kam skiriama likusi dalis? Senoms skoloms grąžinti? Ar paprasčiausiai pravalgyti?
Aišku, savivaldybės nebankrutuos, todėl bankai ir toliau mielai joms skolina. Blogiausiu atveju pinigus grąžins Vyriausybė. Kitaip tariant, visi šalies mokesčių mokėtojai.
Tik kad ir pačią valstybę skolų kupra sulig kiekvienais metais slegia vis labiau. 2008 metais ji nesiekė nė 20 milijardų litų, dabar jau įveikta ir 50 mlrd. litų riba.
Mat teko vien savo jėgomis ir labai brangiai įveikti krizės padarinius. O kur dar „Snoro” ir Ūkio bankų uždarymo epopėjos, prieš kurias lyg tyčia (koks sutapimas!) mūsų valstybė skolinosi užsienyje itin riebias sumas.
Tik ką jau ten ta Lietuva. Juk ištrūkę iš socializmo gniaužtų guodėmės, kad visas Vakarų pasaulis gyvena skolon ir nieko blogo.
Tik ar tikrai? Jei nebūtų nieko blogo, ES niekad nebūtų nustatinėjusi jokių Mastrichto kriterijų, ribojančių galimybę gyventi ne pagal pajamas.
Tiesą sakant, ir į tuos kriterijus daug kam nusispjauti. Pasirodo, Roma prieš kelias dešimtis metų, kai jos finansus tvarkė dabartinis Europos centrinio banko vadovas M. Draghi, sugebėjo pasinaudoti išvestiniais finansiniais instrumentais ir „pagerinti” rodiklius, kad galėtų įsivesti eurą.
Tokie fasado pagražinimai dabar ima atsirūgti: italams teks grąžinti 8 milijardus eurų. Kai skola siekia porą trilijonų, tokia suma – menkniekis. Pasiskolins ir atiduos.
Pastebėjote, kad dabartinis laikotarpis jau vadinamas euro skolų krize? Iš tiesų dauguma valstybių gyvena kaip greitųjų kreditų maniakai: skolinasi tam, kad atiduotų ankstesnes paskolas.
Tačiau pažaboti šį „greitukų” verslą – ne Lietuvos banko vadovo V. Vasiliausko ir netgi ne M. Draghi nosiai. Lieka tik laukti, ar kas nors nuspaus šios karuselės stabdžius.
