Tai ne pirmas prezidentės ir Seimo pastarųjų dienų susikirtimas. Iššūkiu šalies vadovei galima laikyti ir praėjusią savaitę priimtas Seimo statuto pataisas, kurios gali gerokai perbraižyti valdžios grandžių galių žemėlapį.
Seimas suteikė sau teisę paprasčiau atleisti net 15 valstybės įstaigų vadovus arba siūlyti jų atleidimą, jei nepritartų jų pateiktoms metinėms ataskaitoms.
Šis viršininkų galvų kapojimo mechanizmas susideda iš dviejų dalių.
Seimui pavaldžių institucijų vadovus parlamentarai ir iki šiol galėjo atleisti surengdami jiems nepasitikėjimo procedūrą. Dabar procesas bus paprastesnis – nepritarę metinei ataskaitai Seimo skiriamus vadovus parlamentarai galės atleisti iš karto.
Tokia procedūra palies net 12 institucijų, tarp jų Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, Lietuvos banką, Valstybės kontrolę, Valstybinę kainų ir energetikos komisiją, Lietuvos radijo ir televizijos komisiją.
Dar radikalesnis žingsnis žengtas nusitaikius į institucijas, kurių vadovus su Seimo pritarimu skiria prezidentas. Tai Generalinė prokuratūra, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Valstybės saugumo departamentas.
Jų vadovų iki šiol Seimas atleisti negalėjo siūlyti.
Dabar padėtis keičiasi. Nepritaręs tokios institucijos metinei ataskaitai Seimas galės priimti nutarimą, kuriuo siūlys prezidentui atleisti jos vadovą. Tam reikės 71 Seimo nario balsų.
Teisiškai nėra apibrėžta, kaip tuomet privalės elgtis prezidentas. Formaliai vertinant jis lyg ir galėtų nepaisyti Seimo siūlymo. Bet tai reikštų atvirą konfrontaciją su tautos išrinktais atstovais.
Vienaip ar kitaip, šia pataisa parlamentarai akivaizdžiai siekia apriboti prezidento galias ir padidinti savo įtaką teisėsaugai.
Prezidentė nė negalėjo vetuoti statuto, nes tai vienintelis teisės dokumentas, kurio ji neturi pasirašyti. Kita vertus, už pataisas balsavo net 85 parlamentarai. Tai tokia dauguma, kuri leistų nesunkiai įveikti ir veto.
Išgirdusi apie priimtas statuto pataisas šalies vadovė iškart suirzo ir pavadino tai žingsniu į valstybės įstaigų politizavimą.
Tuo metu prezidentei paprastai vengiantis atvirai prieštarauti premjeras A. Butkevičius pareiškė, kad Seimui reikia instrumentų, leidžiančių veikti, kai institucijos vadovas nevykdo jam iškeltų užduočių.
Iš tiesų Seimas neturi svertų, kurie leistų realiai vykdyti prezidentui atskaitingų institucijų parlamentinę kontrolę. Jų vadovai nekart parodė, kad klusniai vykdo prezidentės pageidavimus, o į Seimą neretai numoja ranka.
Kaip sakyta, pataisoms pritarė visos valdančiosios partijos. Ir ne tik jos. Net opozicijai priklausantys liberalai balsavo už Seimo galių teisėsaugoje didinimą prezidentės sąskaita.
Tik konservatoriai beveik vieningai priešinosi statuto pataisoms. Tai nestebina. Ši partija aiškiai nori parodyti, kad ji yra ištikimiausia šalies vadovės sąjungininkė ir siekia kuo tvirčiau su ja susisaistyti.
Bet absoliuti Seimo dauguma pademonstravo, kad jai kaip ašaka gerklėje stringa prezidentės D. Grybauskaitės vienvaldystė teisėsaugos srityje.
Nors priežasčių pasirūpinti teisėsaugos parlamentinės kontrolės instrumentais parlamentarai turėjo per akis, jų priimtos Seimo statuto pataisos negali būti vertinamos vienareikšmiškai.
Pats stumdymasis tarp valdžios institucijų dėl galių – tai signalas, kad šalyje demokratija dar nėra brandi.
Taip verstų manyti ypač tai, jeigu priimti statuto pataisas, kaip neoficialiai kalba patys parlamentarai, juos pastūmėjo pirmiausia noras atsikratyti prezidentės statytinio generalinio prokuroro D.Valio, kurio vadovaujamos institucijos metinei ataskaitai jie nepritarė.
Be abejo, generalinio prokuroro darbą galima vertinti itin kritiškai. Bet demokratinėje šalyje kažin ar dera kaitalioti įstatymus dėl vieno, kad ir labai įgrisusio pareigūno. Beje, iki šiol, regis, nė vienas Generalinės prokuratūros vadovas dėl politikų spaudimo neišbuvo visos kadencijos.
Nekelia abejonių, kad būtina visų institucijų, taip pat ir tų, kurių vadovus skiria prezidentas, parlamentinė kontrolė. Tačiau neatmestina ir tai, jog parlamentarai vien dėl politinių interesų gali išbrokuoti kai kurių institucijų metinę ataskaitą ir versti iš postų vadovus.
Tokiais atvejais kaskart po Seimo rinkimų pasikeitus valdžiai būtų keičiama ir institucijų vadovybė. Tai tikrai nesuteiktų stabilumo valstybės tarnybai.
Ateitis parodys, ar daug ginčų dar keliančios statuto pataisos iš tiesų sustiprins parlamentinę kontrolę, bet kartu nepaskatins politikų atvirai kovoti dėl įtakos institucijoms.
Kol kas aišku tik viena: Seimas įrodinėja, kad Lietuva pirmiausia – ne prezidentinė, o parlamentinė valstybė.
