Valstybės kūrėjas, vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas atsigręžė, kaip dabar sakytume, į Vakarus, nes apsikrikštijęs ir karūnuotas jis tapo popiežiaus, o kartu ir katalikiškosios Europos pripažintu valdovu.
Ne vieną šimtmetį trukusį sunkų Lietuvos kelią europinės civilizacijos kryptimi tarsi vainikuoja mūsų šalies pirmininkavimas Europos šalių bendrijai – ES.
Kiti laikai, kiti iššūkiai. Europinė integracija, Lietuvos narystė ES lydima ir didžiulės emigracijos. Dabar jau tenka ne Lietuvą vesti į Europą, o išlaikyti po visą pasaulį pasklidusios tautos ryšį su tėvyne.
Kazickų šeimos fondo surengtoje lituanistinio švietimo konferencijoje baigęs kadenciją prezidentas V. Adamkus lituanistinių mokyklų mokytojus prilygino spaudos draudimo laikų knygnešiams.
Bent jau Vakarų pasaulio šalyse, kuriose susitelkę dauguma išeivių, niekas nedaro kliūčių mokytis lietuvių kalbos ir išsaugoti ryšį su tėvyne. Tačiau globalinio pasaulio iššūkiai kelia gal net didesnę grėsmę lietuvių kalbos ateičiai nei praeities laikų draudimai.
Užsienio lietuviams gimtoji kalba tebelieka stipriausias saitas su tėvyne.
Pirmajai emigrantų kartai, gimusiai ir augusiai Lietuvoje, dar negresia pamiršti lietuvių kalbą. Bet jų vaikams, ypač gimusiems jau svetur, lengva atitrūkti nuo lietuvių kalbos, o nemokantiems kalbėti lietuviškai ir Lietuva tampa tik tolima, egzotiška tėvų kilmės šalis, dėl kurios ateities daugelis nesuka sau galvos.
Gausiausiai JAV įsikūrę pokario metų lietuvių išeiviai puikiai suvokė, kad tik lituanistinių mokyklų tinklas gali padėti jiems perduoti lietuvybės dvasią ne tik vaikams, bet ir anūkams.
Net iš pradžių sunkiai kurdamiesi JAV išeiviai savo mokykloms negailėjo sūriu prakaitu uždirbtų dolerių, išvargę po savaitės darbų šeštadieniais ar sekmadieniais atkakliai gabendavo savo vaikus mokytis lietuvių kalbos, o kartu ugdyti meilės Lietuvai.
Šis užsispyrimas perduoti lietuvių kalbą kaip didžiausią tautos turtą palikuoniams davė vaisių. Šiandien galima sutikti puikiai lietuviškai kalbančių JAV ar kitose šalyse gyvenančių lietuvių, kurių jau net tėvai gimę užsienyje.
Vis dėlto išsaugoti lietuvių kalbos ir lietuvybės perdavimo iš kartos į kartą estafetę nėra lengva.
Pirmiausia vaikai šiais laikais susiduria su daugybe pagundų, viliojančių juos savo laisvalaikį verčiau skirti kitai veiklai nei mokslams lituanistinėje mokykloje.
Todėl pedagogai vienu balsu tvirtina, kad svarbiausia mokymą padaryti kuo patrauklesnį ir įdomesnį vaikams, labiau priderinti jį prie vietinio gyvenimo būdo, žmonių įpročių.
Lituanistinėse mokyklose ne tik mokoma lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos, bet ir rengiamos ekskursijos, išvykos, įvairios akcijos.
Antai minėdami Baltijos kelio sukaktį lituanistinių mokyklų mokiniai susijungė rankomis į grandinę.
Lietuvių vienybės ir bičiulystės jausmų ugdymas – viena svarbiausių lituanistinių mokyklų auklėjimo krypčių. Siekiama, kad vaikai šiose mokyklose jaustųsi kaip didelėje šeimoje ir juos trauktų čia mokytis užsimezgę draugystės ryšiai.
Telkiant lituanistinių mokyklų bendruomenes stengiamasi į jų veiklą įtraukti ir mokinių tėvus, artimuosius. Juk šios mokyklos greta lietuviškų bažnyčių parapijų yra svarbiausi lietuvių traukos centrai, padedantys išsaugoti emigrantų ryšį su Lietuva.
Lituanistinės mokyklos gali gyvuoti tik vaikų tėvų ir jose dirbančių mokytojų pastangomis, o jie negauna jokio atlygio ar tik labai menką, anaiptol neatitinkantį, pavyzdžiui, tokios turtingos šalies kaip JAV mokėjimo už darbą standartų.
Vien JAV dabar veikia 36 lituanistinės mokyklos, jose mokosi apie 2,2 tūkst. vaikų. Iš viso pasaulyje yra apie 200 tokių mokyklų, jas lanko apie 6 tūkst. moksleivių. Šis švietimo tinklas plečiasi gausios dabartinės lietuvių emigracijos šalyse.
Lituanistinį švietimą išsaugoti ir plėtoti gali tik patys emigrantai. Tačiau labai svarbi ir Lietuvos valstybės parama.
Turtingose Vakarų šalyse įsikūrę lietuviai net neprašo tiesiogiai finansiškai remti jų mokyklų, bet labai laukia metodinės paramos, specialiai emigrantų vaikams pritaikytų vadovėlių, mokymo priemonių.
Mat ne taip svarbu užsienio lietuvių vaikus išmokyti, kur reikia rašyti balsę su nosine, ar įkalti į galvą Žalgirio mūšio datą. Daug svarbiau jiems įdiegti, kad Lietuva – įdomi šalis, kurioje glūdi jų šaknys, ir jie gali didžiuotis būdami lietuviai.
Negalima sakyti, kad Lietuva visai nemėgina padėti lituanistinėms mokykloms, bet dėl lėšų stygiaus galimybės leisti specialias mokymo priemones labai ribotos, o užsienio lietuvių pedagogai pasigenda ir dialogo su mūsų valdžios įstaigomis.
Šių mokyklų rėmimą iš Užsienio reikalų ministerijos vėl perėmė Švietimo ir mokslo ministerija. Gal atsiras daugiau supratimo?
Svarbiausia, kad Lietuvos visuomenė suvoktų, jog, norint stabdyti lietuvių tautos nykimą, lietuviškąjį švietimą jau reikia skleisti po visą pasaulį.
