Turistai iš tos šalies myli Lietuvą. Kiekviename kurorte degtinės buteliai sukasi pagal rusiškas melodijas net greičiau nei dingsta saulė, kai ateini į paplūdimį. Ir dėl to, matyt, nėra nieko blogo. Labai gerai, kad pinigus išleidžiantys rusų turistai myli Lietuvą. Blogai yra tai, kad mūsų šalį myli ir Rusijos specialiosios tarnybos.
Kada Kremliuje įsiplieskė ta karšta ir agresyvi meilė Lietuvai? Analitikai teigia, kad informacinis karas prieš Lietuvą vykdomas jau dešimtmetį. Jau maždaug dešimt metų protų inžinieriai įvairiausiais informacijos ir emocijų perdavimo kanalais siekia mums įrodyti, kad mes esame Rusijos kultūrinės erdvės dalis, o mūsų istorija yra bendra. Suprask, rusas ir lietuvis – tai tas pats. Jie bando įteigti, kad dabartinė mūsų valstybė yra nevykusi, neveiksni, o politikai – vagys. Jie daro viską, kad mums įrodytų, jog 1990 metais mes pasirinkome neteisingai. Bet aišku – mes galime tą klaidą ištaisyti!
Visiems, kas domisi informaciniu karu, nekyla jokių abejonių, kad per Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai ta Rusijos meilė dar labiau sustiprės. Informacinės atakos prasidėjo dar tada, kai mes tik ruošėmės pirmininkavimui.
Jau pirmosiomis dienomis, kai į Vilnių dar tik rinkosi Europos šalių atstovai, rusų portalas rubaltic.ru išspausdino straipsnį apie konferenciją, kuri vyko Kaliningrade, Lietuvos pašonėje. Ten Rusijos politologai diskutavo apie Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai. Pagrindinė to straipsnio žinia – Lietuvos pasirinkti prioritetai yra nesąmoningi ir tik priedanga paslėpti tikrąjį tikslą. Kokie, anot rusų, tie tikrieji tikslai? Pirmiausia - pareklamuoti Lietuvą.
Straipsnyje buvo cituojamas mokslininkas iš Lietuvos Nerijus Maliukevičius. Iš konteksto buvo ištraukta viena jo citata, kuri skambėjo maždaug taip: „Tikimės, kad po pirmininkavimo Europa bent atskirs Lietuvą nuo Latvijos.“ Žinoma, jis pajuokavo. Tačiau Rusijos žiniasklaida visuomenei pasiuntė signalą – Lietuva siekia būti žinomesnė nei Latvija.
Ta žinutė tokia paprasta, kad ją supras visi – nuo rusų kaimo traktoristo iki valstybės tarnautojo. Tokia pat paprasta ir sukelianti emocijų, kaip ir „savi šaudė į savus“ arba „partizanai-banditai“.
Atrodo, tai - tik vienas straipsnis. Net ne pačiame didžiausiame Rusijos naujienų portale. Tačiau Kremliaus propagandos sistema veikia taip, kad net viena žinutė gali tapti informacinio karo bomba. Tokios agentūros kaip regnum.ru yra Kremliaus protų inžinierių sirena – jie kažką parašo apie Lietuvą ar Baltijos šalis, o kita Rusijos žiniasklaida tą mintį pasigauna ir išplečia. Nutinka ir taip, kad Kremliaus žinutes publikuoja Lietuvos žiniasklaida. Tada mes patys tampame tos propagandos sklaidos sistemos dalimis.
Taip nutiko ir šituo atveju. Praėjus porai dienų ta frazė apie Lietuvą ir Latviją tapo informacinio karo kulka. Pavyzdžiui, portalas newsbalt.ru net paskelbė Lietuvą pašiepiančią apklausą. Skaitytojų buvo klausiama, ko siekia Lietuva per pirmininkavimą Europos Sąjungai. Absoliuti dauguma portalo lankytojų, net 70 procentų, atsakė, kad Lietuva pirmiausiai siekia, kad pagaliau europiečiai ją atskirtų nuo Latvijos.
Tik kvailys ginčytųsi, kad mes nesiekiame didesnio savo šalies žinomumo. Juk tai savaime suprantamas, net neslepiamas noras. Tik dar didesnis kvailys teigtų, kad reklamuoti savo šalį ir naudotis tokiomis progomis yra blogai.
Juolab kad tikruosius pirmininkavimo prioritetus mes ne kartą aiškiai įvardijome – siekti visos Europos energetinės nepriklausomybės ir stiprinti Rytų partnerystę. Nemėgstu šito nuobodžiai skambančio termino, todėl pasakysiu paprasčiau – mes siekiame, kad Ukraina, Gruzija, Moldova, Armėnija taptų ne Rusijos tarnaitėmis, bet būtų europietiškos valstybės. Artėtų prie mūsų bendruomenės.
Dėl tos priežasties Rusija ir siekia iškreipti, pašiepti ir sumenkinti mūsų pirmininkavimą. Dėl tos priežasties pastaruosius du mėnesius Kremliaus protų inžinieriai bombardavo ne Lietuvą, o tas valstybes.
Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldovos žiniasklaidoje, televizijos kanaluose, politologų konferencijose, net komentaruose po straipsniais buvo bandoma pasėti nepasitikėjimą Europos Sąjunga. Rusų arba prorusiški politologai ir ekonomistai teigė, kad Europos Sąjunga griūva, o europiečiai yra nepatenkinti šita sąjunga. Vienas propagandistas net tiesiai šviesiai rėžė: kad ir ką darytų Europos Sąjunga, ji vis tiek žlugs po dvejų metų. Tuo pačiu metu būdavo pateikiama informacija apie Rusijos ekonomiką ir koks gėris yra Rytai. Suprask, kam jums, brolyčiai, reikalinga ta griūvanti Europos Sąjunga?
Rusijos žiniasklaidoje aiškinama, kad Lietuva tiesiog nesugebės įvykdyti šito prioriteto. Nesugebės patraukti Ukrainos, Gruzijos ir kitų Rytų valstybių.
Buvo net pasvarstymų, kad ir pačiai Lietuvai nėra naudinga priklausyti Europos Sąjungai. Juk Ukraina yra didelė, neturtinga valstybė, tad visi turėsime ją šelpti. Esą lietuviai turės atiduoti pinigus ukrainiečiams, nors patys gyvena blogai. Net buvo paskaičiuota, kad jei Lietuva nebūtų įstojusi į Europos Sąjungą, tai mūsų valstybės BVP dabar būtų dešimt procentų didesnis. Aišku, tokie teiginiai pagrįsti kažkieno nuomone, o ne skaičiavimais.
Kita didelė grėsmė per pirmininkavimą Europos Sąjungai kyla mūsų kultūrinei erdvei. Net premjeras Algirdas Butkevičius per vieną interviu man sakė, kad jis jaučia rusiškos kultūros suaktyvėjimą Lietuvoje. Kaip tai vyksta?
Prieš pat prasidedant pirmininkavimui Trakuose buvo rodomas rusų ir baltarusių spektaklis „Gulbių ežeras“. Per pirmininkavimą Vilniuje bus galima nusipirkti rusiškų matrioškų. Druskininkuose vyks teatrų festivalis, kurį globoja Rusijos kultūros ministerija.
Atrodo, kad tai smulkmenos. Bet pabandykite įsivaizduoti Europos diplomato vizitą Lietuvoje. Trakuose pažiūri rusišką „Gulbių ežerą“, Vilniuje nusiperka suvenyrinę matriošką, kartu su kolegomis nuvyksta į rusišką teatrų festivalį Druskininkuose, pavalgo „Carski silo“, kurortų gatvėse pasiklauso rusiškos muzikos. Ir kaip tada mūsų politikai turės tam diplomatui įrodyti, kad mes nesame Rusijos kultūrinės erdvės dalis?
Dar viena grėsmė – manipuliavimas visuomenės mažumomis ir socialinėmis grupėmis, kurios per pirmininkavimą dar garsiau prabils apie savo problemas. Mūsų visuomenės atstovai sieks padaryti spaudimą mūsų valdžios institucijoms, kad šios priimtų jiems naudingus sprendimus. Tačiau ta situacija bandys pasinaudoti ir Rusija - aštrindama tas problemas ir diskusijas sieks parodyti, kad Lietuvos demokratija yra sugedusi. Ir mes dar kartą šausime sau į kojas.
Reikia suvokti, kad informacinis karas prieš Lietuvą vykdomas ne vienerius metus. Jis neprasidėjo per pirmininkavimą ir juo nesibaigs. Tai nėra pusės metų informacinė krizė. Tai yra didelio masto, daug gyvenimo sričių aprėpiantis procesas. Protų inžinierių pajėgos veikia ne tik prieš Lietuvą, bet ir prieš kaimynines valstybes, mūsų partnerius.
Nėra taip, kad Kremliaus propagandistai nusitaikė į kokią nors siaurą gyvenimo sritį ir ją bombarduoja tam tikrą laiką. Ne. Jie bandė ir bandys perrašyti mūsų istoriją, jie toliau eksportuos savo televizijos produktus, serialus apie „didingą armiją išvaduotoją“, toliau veš savo spektaklius ir neskoningai apsirengusius popsistus. Jie toliau finansuos mūsų mokslininkų projektus, politikus, toliau rengs ekskursijas ir vaišes mūsų žurnalistams. Jie toliau sieks, kad Lietuvos krepšinio klubai žaistų Rusijos krepšinio lygose, o mūsų vaikai žaistų pigius kompiuterinius žaidimus su Raudonąja armija. Jie ir toliau laušis į mūsų kompiuterius, rengs kibernetines atakas, diegs šnipinėjimo įrangą. Parduotuvių lentynose ir toliau matysime produktų, pažymėtų sovietiniais simboliais.
Ko jie iš mūsų nori? Protų inžinierių tikslas - užpildyti mūsų kasdienybę taip, kad kažkada Rusijai naudingi Lietuvos politiniai, ekonominiai, energetiniai sprendimai būtų savaime suprantami, nekeltų visuomenės pasipiktinimo ar abejonių. Jie sieks, kad mes pamirštume, kas mes esame, ir matytume tą realybę, kuri naudinga Kremliui.
Atstumas iki tokios šizofreniškos būsenos yra tiek didelis, kiek mes tą procesą matysime, suprasime ir apie tai kalbėsime. Kitaip tariant, kuo garsiau apie tai kalbėsime, kuo labiau stengsimės suvokti procesus, tuo toliau nuo tos šizofreniškos būsenos būsime.
* * *
Kai poilsiavome Druskininkuose, vieną popietę mano draugai nuėjo pailsėti, o aš įsitaisiau kavinukėje su knyga. Skaičiau istoriko Timothy Snyderio studiją „Kruvinos žemės“, skyrių apie Stalino ir Politinio biuro sukeltą badą Ukrainoje. Ten buvo pateiktas toks epizodas, kuris sukėlė man šypseną.
Buvo rašoma apie tai, kad per badą kelios ukrainietės moterys įkūrė prieglaudą badaujantiems kaimo vaikams. Jais rūpinosi, kiek galėjo, gydė. Viena iš tų moterų prisiminė, kad kartą kažką darė nusisukusi nuo tų vaikų. Ir staiga jie nutilo. Atsisukusi ji pamatė, kad stipresni vaikai užgulė silpniausią savo draugą, plėšė nuo jo mėsos gabalus ir valgė. Kodėl tas berniukas nerėkė? Nes jis pats plėšė nuo savęs mėsą ir godžiai šlamštė.
Kodėl šitas epizodas man sukėlė šypseną? Perskaitęs tą knygos skyrių su draugais nuvažiavau į Grūto parką. Ten mačiau lietuvius, latvius, lenkus, baltarusius, kurie džiaugėsi nusipirkę žiebtuvėlių, rankšluosčių, puodelių su sovietine simbolika. Mačiau, kaip godžiai šlamštė sovietinius barščius ir gėrė iš vadinamųjų rusiškų stiklinių. Suprask, kaip senais gerais laikais.
Šypsojausi aš, žinoma, ironiškai. Juk mačiau žmones, kurie nežino, kas jie tokie, kokia jų praeitis, kokia istorija teka jų gyslomis. Nežino, ką reiškia tie simboliai, kurie juos taip džiugina.
Ką mes turėtume daryti, kad netaptume tokiais mankurtais? Ką daryti, kad informacinis karas neištrintų mūsų atminties?
Visų pirma mes turime matyti save tokius, kokie esame. Žinoti, kokią atmintį nešame savyje. Žinoma, su visais savo trūkumais. Bet kartu mes turime nebijoti didžiuotis savo asmeninėmis, draugų, kaimynių ir visos Lietuvos pergalėmis. Ir aš kalbu ne apie istorines datas, skaičius ar istorines pavardes. Tapatybė nėra datos. Juk svarbu ne tai, kad žinotume, kokią funkciją atlieka kuris nors konkretus mūsų stuburo slankstelis. Svarbu yra tai, kad mes žinotume, kur yra mūsų stuburas, kodėl jis mums reikalingas, kodėl jis mums svarbus, kodėl turime jį saugoti.
Gal tada, sėdėdami prie ežero kur nors Plateliuose, prisėdusiems rusų turistams galėsime užrietę nosį pasakyti: sorry, mes nesame panašūs į jus, mūsų šaknys ne tos pačios, mūsų kultūra nėra tapati ir ji mums primena žaizdas, kurių prisiminti nenorime. Tu esi rusas ir savyje nešioji Rusiją. O aš esu lietuvis. Ir dėl to labai džiaugiuosi.
Šita kalba buvo pasakyta per penktadienį Seime vykusią konferenciją „Informacinis karas prieš Lietuvą“.
