Lietuva įžengė į didžiąją Europos politiką ir, nepaisant šimtmečių išbandymų, sudėtingų istorinių aplinkybių, net pavojaus visai išnykti iš žemėlapių, vėl tapo laisva ir pripažinta valstybe.
Pasirinkta valstybingumo pradžiai minėti data atspindi apibendrintą ir simbolinį požiūrį į istoriją, net jei istorikai mato kur kas ankstesnes lietuviškų genčių vienijimosi pastangas, o Mindaugas realybėje galbūt buvo kur kas proziškesnis.
Štai kaip Mindaugą vaizduoja carinės Rusijos istorikas A. D. Nečvolodovas: „Lietuviškų genčių jungimąsi savo dvasia ir charakteriu labiausiai atitiko Mindaugas, pirmas jų būrėjas. Gudrus, žiaurus ir protingas barbaras. Jis visada teisingai įvertindavo situaciją, nesibodėjo jokių priemonių savo tikslams pasiekti ir nesustodavo prieš jokią savo piktadarystę...”
Aišku, istorijos požiūriu nekorektiška į gilią praeitį žiūrėti dabartinių vertybių akimis, tačiau filosofinis ar meninis požiūris leidžia atskleisti visiems laikams būdingas kolizijas.
Ryškus tokio istorinio filosofinio apibendrinimo pavyzdys yra Just.Marcinkevičiaus drama-poema „Mindaugas”. Kiek pamenu svarstymus Seime, būtent šis literatūros klasiko kūrinys, jo vaidmuo valstybės atgimimo laikotarpiu žmonių savimonei turėjo daug įtakos liepos 6-ąją skelbiant valstybės švente.
Just. Marcinkevičius kelia ne tik žmogaus ir valdovo, asmeninių jausmų tėvynės labui aukojimo problemą, bet ir ne mažiau valstybės gyvenimui svarbią vienijimosi dėl bendrų tikslų, skaldymosi, išdavysčių temą.
Mindauginės reiškia ne tik staigaus Lietuvos valstybės iškilimo iš nebūties, bet ir tragiško pirmo ir paskutinio Lietuvos karaliaus likimo prisiminimą.
„Mums reikia jungtis. Tai baisi jėga. Mums reikia vienytis. O mes ką darom?” – kalba Mindaugas bendražygių būryje, iš kurių keletas mintyse jau rezga sąmokslo planus prieš kalbėtoją.
Tokius žodžius galėtų pasakyti bet kuris patriotas politikas – pradedant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste iki šių dienų.
Skaldymasis ir išdavystės lydėjo mūsų valstybę nuo pat jos užgimimo. Just.Marcinkevičius, būdamas vienas dvasinių Sąjūdžio lyderių, galėjo pats praktiškai patikrinti savo kūriniuose reikštas mintis.
Kas vienija ir skaldo Lietuvos valstybę dabar?
Vienas esminių Sąjūdžio, besivaduojančio iš „perestroikos” ideologijos, rūpesčių buvo, ar visuomenė patikės nepriklausomybės idėja ir vienysis jos siekiant. Dabar toks klausimas skamba egzotiškai, bet anuo metu abejonių kildavo ir Sąjūdžio seime.
Reikėjo daug platesnio ir politiškai profesionalesnio, ne vien mitinginio, siekiamo tikslo paaiškinimo.
Neseniai teko matyti vieną fundamentalią didžiajam ekranui ruošiamą dokumentinę kino juostą apie Sąjūdžio lyderį profesorių V.Landsbergį. Ten nuosekliai parodoma, kokį ilgą istorinių argumentų ir įtikinėjimų kelią, pradedant dar sovietine Aukščiausiąja Taryba, per Lietuvos dalyvavimą SSRS liaudies deputatų suvažiavime ir net aštrias politines diskusijas Kovo 11-ąją turėjo nueiti nepriklausomybės idėja.
Nors ir aršių diskusijų fone dar iki 1993 metų buvo galima justi, kad visuomenė suvokia bendrą valstybės tikslą ir ginčuose skiria esmines problemas nuo smulkmenų, pradėjus idėjiškai neparengtas reformas prasidėjo pirmoji po nepriklausomybės atkūrimo vertybių sumaištis.
Beveik septynerius metus vykusios sovietinio turto dalybos pavertė Lietuvą tarpusavyje kariaujančiomis interesų grupėmis, kurios savo aršumu, ko gero, nenusileistų mindauginėms kunigaikštystėms.
Būtent tada lyg grybai ėmė dygti avantiūristinės partijos ir jų lyderiai kunigaikštukai. Tą laikotarpį galima drąsiai vadinti atkurtos nepriklausomos Lietuvos dvasine ir idėjine duobe, kol pagaliau NATO ir ES siekis šiek tiek aiškiau apibrėžė bendro supratimo kontūrus.
Bet euroatlantinė idėja nebevienija visuomenės tokiu mastu, kaip jungė nepriklausomybė. Nevienija ir šūkis – atgal į Europą. Netgi atvirkščiai – vis dažniau reiškiama kritika pačiai Europai.
Lietuva dabar yra pasidalijusi į tris politines grupes. Viena jų su prezidente priešakyje aiškiai kreipia valstybę į vis labiau integruotą ir griežtų taisyklių ES.
Kita dalis yra nusivylusi anksčiau išgirtais europietiškais idealais ir iškilusių naujųjų lietuvių morale. Jie mano, kad autentiška nacionalinė saviraiška buvimo ES yra apribota, todėl priešinasi netradicinėms inovacijoms ir kategoriškai atmeta liberalų požiūrį į kultūrą. O trečioji grupė – be pažiūrų ir, nelygu nauda sau, žaidžia su visais.
Eurointegristai, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, stengsis sustiprinti savo pozicijas. Nusivylusiųjų, autentistų, politinis svoris dar menkas, bet jų gretos pamažu gausėja.
Žaidžiantieji – ir vienus, ir kitus gali išduoti bet kada.
Yra dar ketvirtas politinis dalyvis, aktualus visais Lietuvos laikotarpiais, tai – Maskva. Ką ji stengsis prisivilioti į sąjungininkus, parodys ateitis.
Lietuva nėra vieninga ir dabartiniams jos vadovams kyla ne menkesnių uždavinių nei kažkada karaliui Mindaugui. Kita vertus, tai gal ir natūralu, priešpriešos skatina žengti į priekį.
Tik svarbu, kad pabaiga nebūtų kaip Mindaugo.
