Labiausiai šios dienos, regis, laukė įvairių lygių valdžia. Mūsų politikams, pratusiems lindėti pasaulio didžiųjų šešėlyje, tai proga šiek tiek išsitiesti ir pasijusti didesniems, nei yra iš tiesų.
Lietuva – savo istorijos viršūnėje, į ją nukreiptos visos Europos akys. Tai visų iškilmingų renginių ir kalbų pagrindinės mintys.
Žinoma, pirmininkavimas ES Tarybai svarbus įvykis kiekvienai valstybei. Bet tokiam milžiniškam biurokratiniam mechanizmui, koks yra šiandieninė ES, vadovaujančios šalies pagrindinis uždavinys – užtikrinti sklandų jo veikimą.
Taigi tiek pirmininkaujančių šalių pasikeitimas, tiek pats pirmininkavimas – formalūs procesai, kurie nelabai priklauso nuo to, kas oficialiai tuo ar kitu metu stovi prie visos ES vairo.
Politinių reikalų, aktualiausių problemų derinimas ir koordinavimas – taip pat vienas pirmininkaujančios valstybės uždavinių.
Vis dėlto pirmininkės vaidmuo vargu ar pakeis vienos žemųjų tarptautinių lygų žaidėjo statusą, kurį pastaraisiais metais pelnė Lietuva savo kasdiene ir neretai prieštaringa užsienio politika.
Tad kai kurių mūsų valdžios atstovų pastangos šiuo metu sukurti įspūdį, kad ES vairas taps įrankiu ir sprendžiant savo pagrindines problemas, patenkinant svarbiausius interesus – tik miglos pūtimas.
Be to, politikai ragina pasinaudoti istoriniu šansu šaliai reprezentuoti, itin saugoti jos įvaizdį – juk dabar esą Lietuva sulauks didžiulio užsienio svečių ir žiniasklaidos dėmesio.
Gal tų svečių bus iš tiesų daugiau nei iki šiol, kai į Vilnių darbo reikalais važinės ne tik Europos valdininkai.
Bet užsienio žiniasklaidą šiomis dienomis daug labiau domino įvykiai Egipte, Turkijoje ar Kroatijos įstojimas į ES negu Tarybos pirmininkės pasikeitimas.
Tai, žinoma, nesutrukdė, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijai skirti mokesčių mokėtojų pinigų netgi absurdiškam vaizdo klipui, kurį teko gėdingai pašalinti iš oficialių svetainių.
Kita vertus, ragindami šventai saugoti šalies įvaizdį, politikai dažniausiai nekalba apie dalykus, kurie tam įvaizdžiui iš tiesų svarbūs.
Tarkime, apie problema tapusią Vilniuje planuojamų seksualinių mažumų eitynių vietą.
Kad aukščiausioji mūsų šalies valdžia, valdininkai ir teismai nepakankamai suvokė šio reikalo svarbą, parodė klausimai, kuriais Europos Parlamente buvo užpilta prezidentė D. Grybauskaitė.
Reikia pripažinti, jog dalis klausimų, susijusių su žmogaus teisėmis, rodė, kad juos pateikusieji nežino Lietuvos tikrovės ar yra tendencingai informuoti.
Tačiau klausinėdami apie trukdžius seksualinių mažumų eitynėms europarlamentarai pagrįstai teigė, kad Lietuvos institucijos kėsinasi į vieną kertinių demokratijos akmenų – susirinkimų laisvę.
D. Grybauskaitė aiškino, kad jokių žmogaus teisių pažeidimų Lietuvoje nėra nustatyta, ragindama „dėti tašką”. Jokio taško Vakarai, žinoma, čia nedės.
Tuo metu mūsų šalies vadovė, kalbėdama apie galimas grėsmes Lietuvos pirmininkavimui, įvardijo tik vienintelę – „vidines rietenas”.
Prezidentė ne pirmą kartą demonstruoja, kad demokratiją supranta taip: visos valstybės institucijos ir partijos stovi išsitempusios, sulaikiusios kvėpavimą, o scenoje – ji, vienintelė.
Jau senokai buvo aišku: D. Grybauskaitė pirmininkavimą ES sieks paversti asmenine reklamos kampanija.
Tai ji sėkmingai ir daro.
Premjeras A. Butkevičius nuo atstovavimo šaliai ES viršūnėse nustumtas lygiai taip pat kaip ir jo pirmtakas A. Kubilius. Socialdemokratų lyderis dėl šventos ramybės, regis, irgi susitaikė su šiuo vaidmeniu.
Tačiau vidaus politikos arenoje D. Grybauskaitei, paniekinamai kalbančiai apie partijas ar jų rietenas, sekasi ne taip gerai kaip ES scenoje.
Seimo valdančioji dauguma, kurią parėmė netgi dalis opozicijos, neseniai palaimino statuto pataisas, leidžiančias parlamentui lengviau atleisti iš pareigų kai kurių svarbiausių įstaigų vadovus.
Negana to, šią savaitę Seimo pirmininkas V.Gedvilas tiesiai pareiškė, jog prezidentė melavo kaltindama „darbiečius” stūmus V. Uspaskichui palankias mokesčių lengvatas.
V. Gedvilas savo viešame pareiškime taip pat išrėžė, kad D. Grybauskaitė tyčia kiršina valdančiąją daugumą, skelbdama „darbiečius” blogais, o socialdemokratus – gerais.
Politikos užkulisiuose svarstoma, kad šiaip jau atsargus Seimo pirmininkas taip pasielgė greičiausiai partijos vadovybės nurodymu. Jau kitą dieną V.Gedvilas šios temos vengė lyg velnias kryžiaus. Kaip, beje, ir premjeras A.Butkevičius.
Kita vertus, gali būti, kad tokį V.Gedvilo iššūkį lėmė ir paties noras įgyti daugiau politinio svorio, ir sustiprinti viso Seimo pozicijas.
Būtent taip „darbiečio” išpuolį linkęs vertinti ir žinomas politologas R. Lopata: „Kritikuodamas prezidentės pretenzijas užsiimti tiesos monopolį V.Gedvilas mėgino pabrėžti tokių pretenzijų pavojus demokratijai.
Tokia pozicija skiriasi nuo įprastos daugeliui Lietuvos politikų pataikūniškos laikysenos Prezidentūros atžvilgiu.”
Taigi gali būti, kad jai nepatinkančius politinius procesus rietenomis paniekinamai vadinančiai prezidentei nepavyks taško padėti ir čia.
Bet tai – tik į naudą. Juk Lietuvos demokratėjimas – daug svarbiau už dirbtinai lipdomą šalies įvaizdį.
Apžvalgininkas
