Aikštelė vadinosi „Čiauškutis“, ir buvo kosminės tematikos, tokia avangardistinė betono erdvėlaivio stotis, kuri savo išvaizda atliepė pavadinimams, sugalvotiems tuomet, kai buvo statomi stambiaplokščiai namai. Sovietiniais laikais šiam rajonui buvo paskirta kosminė tema: žvaigždės, viesulas, kometa, Saturnas. Kiekviena troleibuso stotelė buvo apie visatos užkariavimą.
Dabar žmonės pyksta – kam ta aikštelė trukdė? Kam reikėjo griauti?
Iš tiesų, kalbos apie šią aikštelę yra svarbesnės, nei kalbos apie keliolika tonų seno gelžbetonio. Mat dabar pats laikas pagalvoti apie tai, ar mums netrukdo nuolatinis kabinimasis į praeitį. Kabinamės taip, lyg galėtume užrakinti į narvą savo prisiminimus, kad jie nepabėgtų ir liktų mums po ranka, pačiupinėjimui ir paglostymui.
Žinote, po to, kai vadinami kultūrininkai ir viešojo intereso gynėjai putojosi dėl „Lietuvos“ kino sostinėje, ir sėkmingai sužlugdė naujas statybas jo vietoje (dabar ten tebėra, ir Pylimo gatvę bjauroja, aptepliotas iki stogo, betono paminklas mūsų inteligentijos idiotizmui, jos trumparegiškumui ir isteriškam susireikšminimui), jau kažkaip atrodė, kad jau išmokome gyventi dinamiškame pasaulyje.
Maniau, jau pripratome, kad normalus yra pasaulis, kur esama saugojamo paveldo, tačiau didžiąją dalį sudaro pastatai, kurie, kaip sakė prancūzų architektas Le Corbusier, yra „mašina, skirta gyvenimui“, tai yra, mechanizmas, kuris turi paskirtį. Kaip ir mašinos, pastatai susidėvi – ir fiziškai, ir morališkai – ir tuomet jų vietoje reikia statyti kažką naujesnio ir geresnio.
Tačiau nieko panašaus neįvyko. Pykstam kaip pykę, ir siuntame dėl visų pasikeitimų, jų bijodami, ir manome, kad visa, ko mums reikia – kad viskas liktų, kaip buvę.
Ta vaikų žaidimo aikštelė nėra pritaikyta šiuolaikiniams vaikams: XXI amžiuje vaikai nežaidžia betono ir surūdijusio plieno raizgalynėse (dar pasakykit, kad pasiilgote tų plieninių, iš lenktų vamzdžių suvirintų gaublių, kurie riogsojo daugiabučių kiemuose). Taip, mes lakstėme stogais ir tvoromis, ir mūsų gyvenimas buvo pavojingesnis, tačiau tie laikai jau praėjo.
Mes galime ginčytis apie tai, ar tikrai yra gerai, kad vaikai auginami sąlygomis, labiau panašiomis į šiltnamį, su paminkštintu aikštelių paklotu, guma, plastiku ir visokia sauga, tačiau taip yra, mes to nepakeisim, čia dabar mūsų naujas gyvenimas, ir geriau pratintis prie jo. Norite užauginti vaiką-kovotoją? Perduokite jam telefono ragelį, kai kitą kartą skambins mobiliojo ryšio operatorius ir siūlys dar geresnį planą: ten jūsų bamblys išmoks ir užsispyrimo, ir kovos įgūdžių. O iš aikštelės nesitikėkite auklėjamojo poveikio.
Su senomis gelžbetonio ir plieno žaidimų aikštelėmis, su vaikų naktipuodžiais ne iš šilto jaukaus plastiko, o iš geležinkeliams bėgiams skirto plieno, štampuotų tankų gamyklose, su gazuoto vandens automatais ir briaunotomis stiklinėmis, skleidžiančias infekcines ligas, iš mūsų gyvenimo pasitraukė ir tokie dalykai, kurių nė vienas nepasiilgsta. Ilgitės mūsų laimingos gelžbetoninės praeities?
O kaip jums skrepliavimas ant šaligatvio (kaip ir nosies šnirpštimas ant žemės, vis dar sutinkamas kai kur šalyje), irgi pasiilgote? Smirdantys tualetai be tualetinio popieriaus ir be muilo ir be karšto vandens ir visais atvejais be popierinių rankšluosčių? Šakutės ir šaukštai valgyklose, jau su chlorkalkių kvapeliu, bet vis dar šiek tiek riebaluoti (nes senosios pramoninės indaplovės būdavo taip optimizuotos) – tai irgi mūsų praeitis, gal palikime ir tą puslapį istorijos knygoje? Žmonėms liūdna, kad kosminės aikštelės nebelieka, tačiau supraskite, miestuose ir taip per daug paminklų mūsų sovietinei praeičiai. Mes negalime paversti gyvenimo Grūto parku, net jei mums atrodytų, kad tai būtų visai smagi mintis.
Kiekviename mieste užtektų vieno daugiabučio (nereikia kelių šimtų) su įstiklintais kreivais balkonais, kad pamatytume, kaip galima sudarkyti jau negražų gelžbetonio pastatą ir paversti jį dvigubai baisesniu. Seną, girgždantį, 1975 metų pavyzdžio troleibusą galima palikti vieną ir apžiūrėti, bet jie neturi būti miesto transporto dalis. Rusiškos pokarinės dantų gręžimo mašinos vieta yra muziejuje, greta kankinimo įrankių, o ne klinikoje.
Pasenusios aikštelės griovimas primena dar vieną dalyką: čia tik keli betono gabalai, ir kiek triukšmo. O kas bus, kai mūsų miestuose ateis laikas griauti tuos daugiabučius, kurie pamažu miršta, net jei jų mirtis nėra tokia akivaizdi kiekvienam, į juos žiūrinčiam?
Jūs abejojate, kad jie miršta? Neabejokite. Per keturis dešimtmečius jie priėjo savo projektinio gyvenimo pabaigą. Jie nebuvo statyti amžiams, ir amžinai nestovės. Šių butų gyventojai vis vyresni; jaunimas tų butų neperka, ne tik todėl, kad bankai neskolina pinigų jų pirkimui, ir tokiu būdu dar labiau mažina jų judėjimą rinkoje. Bet koks rimtesnis remontas tokiame bute dažnai viršija sąnaudomis numanomą to buto pardavimo kainą, todėl juos mažai kas remontuoja.
Tuos pasenusius namus ateis laikas griauti, ir keisis miestų peizažai. Ir bus verksmo ir dantų griežimo.
Tai, kad kosminė vaikų žaidimo aikštelė liko tik nuotraukose, yra geras priminimas, kad nieko nėra amžino, ir senienos užleidžia vietą naujiems dalykams. Amžina, be abejo, yra tik vyresnės kartos teisė piktintis, kad ne viskas išliko, kaip tais laikais, kai jie patys, mūvėdami trumpas kelnes, čiuoždavo nuo įkaitusių saulėje skardinių kalnelių, degindami šlaunis ir blauzdas į karštą metalą.
