Bukumas yra virtęs visuotiniu reiškiniu, jis plinta visais lygmenimis: nuo apačių iki viršūnėlių. Pažvelkite į tuos lyg maišu trenktus padavėjus restoranuose, apdujusius medikus, nupušusius vairuotojus, įsiklausykite į valdžios vyrų ir moterų nusišnekėjimą. Tai – mūsų gyvenimą pakeitusios skaitmeninės revoliucijos šalutinis poveikis.
Informacijos plitimo greitis ir apimtys, greito vartojimo kultūra, nuolat didėjantis tempas – visa tai kuria naują žmogų. Dar niekada akys ir protai nebuvo stimuliuojami tokiomis apimtimis ir intensyvumu, todėl žmogus keičiasi. Šis Homo Sapiens nebeskaito knygų, neperkrauna smegenų istorijos faktais, o gamtos dėsnius suvokia panašiai kaip karvė debesį. Tai – aktyvus informacijos vartotojas, kuris nevalioja apibendrinti faktų ir susieti jų į loginę išvadą.
Tiesa, jis yra išsiugdęs naujų sugebėjimų, kurie kompensuoja prarastus senosios kultūros įgūdžius. Gebėjimas vienu metu girdėti pašnekovą, žiūrėti TV, naršyti internete, atsakinėti į trumpąsias žinutes ir skelbtis socialiniuose tinkluose. Nuovoka, kaip ir kur rasti informacijos – apie bet ką. Taip pat – įgudimas pasinaudojus faktu greitai jį ištrinti iš atminties. Juk reikia smegenis ginti nuo agresyvaus perteklinių žinių srauto.
Tai nėra nei blogai, nei gerai – tiesiog civilizacijos raidos epizodas. Revoliucinės permainos visais laukais ne tik žavėjo, bet ir baugino. Luditai daužė mechanines stakles, kurios atėmė iš jų darbą, įtariai sutiktos garo mašinos, elektra, telefonas. Bet žmonės įprato, prisitaikė ir toliau dauginosi.
Primityvių protų nuošimtis visuomet dominuoja, tiesa, kvailiai dar niekuomet nebuvo tokie matomi, kaip šiais socialinio ekshibicionizmo laikais. Natūralu ir tai, kad bendras išsilavinimas, pastarąjį pusšimtį metų nenormaliai balansavęs ties istoriškai aukšta riba, grįžta į įprastą lygį. 95 proc. neišmanėlių, 5 proc. valdančiųjų informaciją ir išteklius.
Ar tikrai turėtume dėl to sau kvaršinti galvą – gal nieko tokio nevyksta? Deja, vyksta – ir dar kaip.
Viena kertinių problema ryškėja jau dabar – valstybės valdymo kokybė ir politinių lyderių sausra. Politikų reitingai rodo grėsmingą tendenciją: žmonės mato vis mažiau tų, kurie atstovauja jos interesams. Tik devyni valstybės veikėjai Lietuvoje dabar surenka daugiau kaip po 1 proc. apklausos dalyvių balsų. Tauta nebeturi vedlių, ko gero, neatsiras jų ir ateityje.
Kita grėsmė – nebrandžios demokratijos sąlygomis ir agresyvių kaimynų apsuptyje visuomenė yra daug imlesnė dezinformacijai ir manipuliacijoms. Ji nesugeba kritiškai vertinti žalingų signalų, transliuojamų visais lygmenimis ir pačiais įvairiausiais kanalais. Proto snaudulys mumyse pamažu tampa įprasta visuotine būsena, o žmogiškas smalsumas bukinamas neišsekančiu ir vežliu informacinio šlamšto srautu.
Mes vis mažiau skaitome ir žinome. Dar prieš septynerius metus buvę ES statistikos lentelių viduryje, dabar murkdomės dugne. Vienas iš keturių suaugusiųjų jau dabar prastai suvokia skaitomą tekstą. Pagal ketvirtokų skaitymo gebėjimus 2001 m. Lietuva užėmė 7-tą vietą (iš 35 šalių), 2007 m. – jau 21-ą (iš 45), bet smingame toliau. Dar 2006 m. per dieną skaitėme 26 min., dabar – tik 17. Palyginimui, suomiai skaito 46 min., estai – 39 min.
Pernai apklausta tūkstančiai įvairių socialinių sluoksnių lietuvių nuo 18 metų. 52 proc. prisipažino visiškai neskaitantys, kiti paskaito po 3–4 knygas per metus.
Nereikia net oficialių tyrimų. Kada oro uoste, stotyje, parke ant suoliuko matėte žmogų su knyga – popierine ar elektronine – toks vaizdas įprastas daugelyje Europos miestų? Ne, mūsiškiai geriausiu atveju glosto telefoną ar didesnį ekraną. Tik daugeliu atvejų tai – ne skaitymas, o visai kas kita. Kaip nėra skaitymas ir bergždžios valandos socialiniuose tinkluose.
„Žmonės ne tik rašyti, bet ir skaityti nemoka. Jau yra problema perskaityti vidutinio sudėtingumo tekstą ir suvokti jo potekstę. Tai, kas pasiekia žmogaus smegenis, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Jei žmogus nori būti kvailas, jis turi tokią teisę. Bet tuomet neišvengiamai atsiranda terpė manipuliacijoms: kvailu žmogumi labai lengva manipuliuoti“, – sako rašytoja R. Šerelytė.
Štai taip – bukagalviai balsuoja už rėksnius, šie leidžia įstatymus kvailiams, tie niršta, bet paskui išsirenka dar gerklingesnius klounus. Uždaras ydų ratas, kurį pralaužti galėtų valinga ir telkti, o ne skaldyti gebanti politinė figūra, bet šiame rūtų darže tokios gėrybės neauga.
Gal tai – laikinas nuosmukis? Deja, tyrimai nesuteikia optimizmo. Pernai per bandomąjį brandos egzaminą, kuriame dalyvavo 3,5 tūkst. mokinių, 61 proc. abiturientų padarė 30 ir daugiau klaidų – gramatikos, skyrybos, leksikos.
Tai – mūsų ateities karta, ji kurs naują Lietuvą. Veikiausiai ne pagal senamadišką knyginę išmintį, bet kitus principus. Ar spausti „patinka“ – spręskite patys.
