Tačiau gal vis dėlto jį vertėjo pristabdyti ir palaukti vertinimų – iššovęs it šampano kamštis, Valdovų rūmų kūrėjams patosas tapo šūviu sau patiems į koją. Turiu galvoje ne ką kita, o atidarymo išvakarėse pasigirdusius visiškai serviliškus ir emocingus velionio Algirdo Brazausko prilyginimus valdovams: Vytautui, Žygimantui Augustui, Vladislovui Vazai. Come on, get real and stick to the facts…
O faktai paprasti. Kontroversiškas pirmasis sekretorius, didžiąją gyvenimo dalį užėmęs svarbiausią okupacinės valdžios Lietuvoje postą, aukščiausio rango pareigūnas tos sistemos, kuri kilminguosius laikė klasiniais priešais Nr.1, kurios enkavėdistai į tremtį ir mirtį iš Lietuvos išsiuntė čia gyvenusius Radvilas, Tiškevičius ir kitus nobiliteto atstovus; aukščiausias pareigūnas to režimo, kuris iš paskutiniųjų stengėsi perrašyti mūsų Lietuvos valstybės istoriją taip, kad vietoje XVI-XVIII a., produktyviausių ir įdomiausių laikų, liktų tik balta „sulenkėjusių feodalų“ dėmė?
Dar daugiau, net ir konvertavęsis Nepriklausomos Lietuvos laikais Brazauskas liko anos sistemos vertybių ir pažiūrų įsikūnijimu par excellence, mąstantis anos sistemos suformuotomis kultūrinėmis klišėmis; jei šis Valdovų rūmų atstatymo patronas būtų buvęs nors kiek labiau išprusęs kultūriškai, galbūt ir patronažo rezultatas būtų – ieškau diplomatiško žodžio – sklandesnis. Tad prilyginti didiesiems kunigaikščiams personažą, kuris savo mąstymo būdu ir pasaulio suvokimu, vertybių sistema buvo visiška priešingybė nobilitetui – mažų mažiausia juokinga. Įsivaizduoju, ką apie tai pasakytų buvęs rūmų gyventojas Vladislovas Vaza – „ta czerwona…?“
Leidžiu sau paspekuliuoti, kaip būtų galėjęs pasakyti Vladislovas Vaza – nes Valdovų rūmų kūrėjai lygiai taip pat sau leidžia paspekuliuoti: „Mes ir nesakome, kad LDK valdovų rūmai iki smulkmenų atrodė būtent taip, kokius matome dabar. Bet jie galėjo taip atrodyti, sprendžiant iš išlikusios vaizdinės medžiagos, statinio liekanų.“ Tad aš irgi nesakau, kad Vladislovas Vaza būtų pasakęs būtent taip. Bet jis tikrai galėtų taip pasakyti, sprendžiant iš išlikusios istorinės memuaristinės medžiagos ir ano meto mentaliteto liudijimų.
Tuo tarpu ne vien ditirambai nomenklatūriniam patronui, bet ir apskritai sovietinio mentaliteto, o tiksliau - sovietinės muziejininkystės liekanos yra gana apčiuopiamos sukurtoje Valdovų rūmų ekspozicijoje.
Mums istoriškai pasisekė labiau, nei kaimyninei Rusijai, kurioje bolševikiniu laikotarpiu muziejiniai rinkiniai patyrė milžiniškus, valstybės aparato sankcionuotus vandalizmo aktus – pakanka prisiminti dokumentiškai pagrįstą seno Ermitažo darbuotojo liudijimą (1927 m. po Sergejaus Eizenšteino juostos „Spalis“ filmavimo, kai per šturmo sceną visiškai legaliai dėl vaizdingo kadro buvo daužoma neįkainojamo Sevres porceliano kolekcija, sulaužyti baldai, šluodamas šukes nuo grindų, tikrąjį šturmą dar pamenąs sargas pasakė: „Pirmąjį kartą jūsiškiai buvo atsargesni.“).
Tačiau, deja, mums pasisekė ne taip gerai, kaip kaimynams lenkams – jie, be abejonės, išsaugojo kur kas išmanesnę muziejininkystės tradiciją ir bendrą paveldo sampratos lygį – pakanka atsiminti tikras istorijas, kaip karo metu iš Varšuvos karališkųjų rūmų suslėpę vertingus daiktus, vėliau ne vien muziejininkai, bet ir eiliniai varšuviečiai, juos sunešė atgal į pagal stereometrinius išmatavimus ir tikslias fotografijas atkuriamus rūmus.
Ne, sovietinės Lietuvos muziejininkystė įvairavo tarp kraštutinumų – tarp mirštančios, iki II pasaulinio karo susiformavusių muziejininkų rūšies, aukščiausio lygio profesionalų ir eruditų, tokių kaip Vladas Drėma ir tarp visiško muziejinio (ir ne tik) neraštingumo (mano apsakyme „Vilniaus vėtrungės“ pasakojama istorija apie „Mariją mėlynu chalatu virš fisharmonijos oktavos“, laužta ne iš piršto, o paimta iš sovietinio muziejaus inventoriaus). Tačiau kažkur per vidurį tarp tų kraštutinumų tvyrojo vienas esminis tos sovietinės muziejininkystės bruožas: muziejinė virvelė.
Būtent muziejinė virvelė buvo tas dalykas, ilgus dešimtmečius skyręs mus nuo istorijos, ypač nuo gyvosios, daiktinės istorijos. Didžioji dauguma mūsų, kilusių iš kuklių medinių kaimo būstų ar miestų daugiabučių, niekaip iš tiesų ir iki galo negalėjome patikėti ano meto gyvenimo būdu. Nesuvokėme pagal kokius principus organizuojami senoviniai baldai ir daiktai senoviniame interjere bei neturėjome galimybės to pažiūrėti gyvai: tokių interjerų, baldų ir daiktų turėtojai prieš kelis dešimtmečius buvo iššaudyti ar ištremti, o nuvažiuoti ir pažiūrėti, kaip tebegyvuoja, gyvenami ir apgyvendinti istoriniai interjerai Europoje, senų dinastijų tebegyvenamuose namuose anuomet neleido Geležinė uždanga.
Todėl buvome įpratę ekspozicijose antikvarinių baldų komplektus būtinai surikiuotus frontaliai, en face, būtinai – už muziejinės virvelės, taip, kaip jie niekada realiai nebuvo statomi. Neturėjome supratimo, kaip ir kokiu principu organizuojami ir iš tikrųjų kabinami Senųjų meistrų paveikslai interjere – buvome įpratę matyti juos muziejuose, suskirstytus laikotarpiais ir mokyklomis.
Praeitis ir praeities gyvenimo būdas mums nebebuvo savastis, perduota mums mūsų senelių ir tėvų kartu su stalo manieromis – vien tik paskiri, užsilikę ir istorijos negandose išsigelbėję objektai, sustatyti ir sudėlioti menama, bet dažniausiai netikra tvarka už muziejinės virvelės, ir sudėlioti ten žmonių, kurie dažniausiai niekada neturėjo galimybės panašiais daiktais naudotis.
Dabar, keliaujant, atgyjant susidomėjimui kasdiene kultūra ir jos istorija mes tampame vis labiau išprusę – ir jau daugelis mūsų akimirksniu atskiria, kur tikras, gyvas istorinis interjeras, kuriame sluoksniuojasi kelių ar net keliasdešimties kartų skonis ir daiktai, o kur – baldų parduotuvės kampelis ar muziejinis „tipinis“ laikotarpio interjeras.
Būtent pastaruosius siekė atkurti Valdovų rūmų kūrėjai – tačiau rezultatas tėra pavienių, daugiau ar mažiau vykusiai surinktų daiktų ekspozicija. Net kaip muziejinė ekspozicija rezultatas, deja, neatgyja – nei Renesanso, nei Baroko interjerais.
Visą tekstą skaitykite Kristinos Sabaliauskaitės tinklaraštyje „Rafinerija“
