Kažkas pakuteno pirštą. Atsimerkiu ir matau – boružė. Ilgai žiūriu į rausvus sparnelius juodais taškeliais, kurie vis ketina išsiskleisti, kai sudreba boružės žeme virtęs mano pirštas. Pasiryžau išlaikyti ją ant piršto kuo ilgiau, net jei nutirps ranka.
Ir kaip tik tą akimirką, prakeikimas, kažkas niekšiškai pradėjo kutenti koją. Ranka krustelėjo, boružė nuskrido, o aš įniršęs kitos rankos delnu taip vožtelėjau per tą boružės priešą...
Tai buvo ne uodas ir ne musė. Iš kur žinau? Uodai neturi rausvų sparnelių juodais taškučiais, o prie delno prilipo būtent tokie. Lyg ir turėčiau džiaugtis – gavau boružę, kuri niekur nenuskris (po velnių, ją ir nuplauti bus sudėtinga). Bet džiaugsmas neateina.
Užgriūva klausimai. Kodėl dvi vienodos boružės sukelia skirtingą reakciją? Kodėl tas, kas žavi, taip lengvai pradeda nervinti? Kodėl tas, kuris dievinamas, dažniausiai ir nekenčiamas? Juokinga. Paklausčiau dar: ar žvaigždės yra mažos saulės danguje, ar tik skylutės šviesą dengiančiame puodo dangtyje?
Taigi apie žvaigždes. Keistos tos televizijos, raudonojo kilimo vakarėlių, interneto skandalų ir piktų komentarų gyventojos. Visi žino, kad apie jas žino viską. O svarbiausia – žino pagrindinę tiesą: jos susireikšminusios, nors visai nereikšmingos!
Tai tokia universali tiesa, kuri visas žvaigždes paverčia vienodomis. Merūnas Vitulskis ir Oksana Pikul tampa tokie panašūs, kad nereikia nė atskirų žodžių jiems įvardyti. Pakanka žodžio „žvaigždės”, ir tuo viskas pasakyta. Todėl jokio skirtumo, kuria žavėtis, o kuriai užvožti, – jos vis tiek kaip boružės visos vienodos.
Kodėl žinutę, ką Skaiva Jasevičiūtė parašė tinkle „Facebook”, skaitome triskart aktyviau, negu žinią apie perversmą Egipte? Žinoma, skaitome, kad garsiai pasijuoktume, kokia tai beprasmybė. Juk mes protingi, mes aukščiau žvaigždžių.
Būdami tokie protingi išperkame visus bilietus į Radžio, tinginčio koncerte prie lūpų net mikrofoną pakelti, pasirodymus. O žinodami, kokios tos žvaigždės tuščios, neperkame bilieto į pasaulinio lygio talentų šou.
Ir teisingai – nėra ko toms žvaigždėms save žvaigždėmis vadinti ir visur lįsti! Atkeršykime joms dvejopa kančia – į akis autografų reikalaudami, už akių – organine trąša versdami.
Būtų logiška, jei nebūtų klaidinga. Išduosiu paslaptį – tos žvaigždės viena kitos (ir net savęs) žvaigždėmis nevadina, vardais kreipiasi ir dažnai nė nesupranta, kodėl tokį epitetą gavo.
Gal koks žurnalistas jauną dainininkę taip apibūdino. Gal gerbėjas susižavėjęs šūktelėjo. Ir prilipo kaip tie sparneliai prie delno. O dabar kitaip neišeina – nutrinsi kažkieno priklijuotą pavadinimą „žvaigždė”, ir liks tik Andrius, Merūnas, Džordana, Irūna ar Algis.
Nei susireikšminimo, nei nepagrįsto savęs kėlimo į dangų, nei kaltės, kad nėra saulės, o tėra žmonės, kurie daugiau ar mažiau stengiasi, geriau ar blogiau daro, sėkmingiau ar nevykusiai išreiškia save. Nieko panašaus nei į tolimas saules, nei į skylutes puodo dangtyje.
Būtent dėl to ir privalome toliau vadinti jas žvaigždėmis, nors pačios spyriotųsi ir raudodamos maldautų to nedaryti.
Kas, be žvaigždžių, skaitys žurnalus, naršys internete ar žiūrės televizorių? Išnaikink žvaigždes, ir praras prodiuseriai darbą, televizijos – reitingus, televizijos bokštas – pinigus už transliaciją.
O baisiausia, kad tuomet tikrai nė vienas lietuvis net netyčia nepamatys pranešimo apie perversmą Egipte. Nes nelįs į internetą ieškoti žvaigždžių.
Ir tik nereikia jų gailėti – pačios lindo, pačios ir gaus. Kaip ir boružės – vienos tarp gėlyčių skraido, o kitos ant manęs lipa.
Pripažinimo, dėmesio joms reikia. Tos, kurios tarp gėlyčių, – toliau skraido, o dėmesys – kaip lazda su dviem galais. Vienus jis paglosto, kitų sparnelius prie delno prilipina.
Taigi būkime visi savo vietoje, nekeikime to nevertų, nesižavėkime to nenusipelniusiais ir nepavydėkime autografų dalijimo – nežinote, kaip nuo to ranka paskausta.
O dabar vasara, ir man visiškai nesvarbu, kas ką vaidina skylutėmis dangtyje, ką vadiname tolimomis saulėmis, o kas tiesiog užmigo po saule? Velnias, tai aš! Tfiu kaip nosį, ai, ir pečius skauda! Ir šimtas boružių vėl ant kojos ropinėja? Tai vapsvos!
Bėgdamas namo vis mėginu sugalvoti, ką galėtų simbolizuoti vapsvos? Jei boružės yra kaip žvaigždės – atkreipiame į jas dėmesį ir kartais sulaužome, vapsvos, kurios privers atkreipti dėmesį arba sukandžios, yra..? Ei, gal jūs žinote?
"Stilius"
