- Kaip vertinate šių metų lietuvių kalbos egzamino rezultatus? Ar toks neišlaikymo procentas, jūsų akimis, yra normalus? Ir ką jis rodo?
- Pasakyti, ką šįmet rodo neišlaikiusių moksleivių skaičius, tikrai nesiimčiau, nes tam reikia labai išsamių tyrimų – juk pasikeitė ir mokymo programos, ir vertinimo principai.
Norminį vertinimą pakeitė kriterinis, tad šįmet mokinys jau nemato, kokią vietą tarp visų išlaikiusiųjų užima, nežino, ar jo gautas rezultatas yra geras, ar prastas, nes nėra galimybės atskiro rezultato palyginti su bendrais visos šalies pasiekimais.
O galima spėlioti ir taip: gal šio egzamino rezultatai – tik kreivo vidaus politikos veidrodžio atspindys, gal tai apskritai simuliakras ir nėra jokio tikro rezultato. Juk kartais gąsdinimas dėl tam tikrų „baubų“ (pavyzdžiui, kad mokiniai beraščiai) ar džiaugsmas dėl rezultatų priklauso nuo to, kokio ES projekto lėšas reikia panaudoti.
- Šiemet kilo nemenka įtampa tarp lietuviškų ir nelietuviškų mokyklų. Jums iš šalies (ne Vilniaus ar Vilniaus krašto, kur padėtis įtemptesnė) objektyviau matyti, kiek skirtingos vertinimo normos paveikė lietuvių lygias galimybes konkuruoti stojant į aukštąsias? Ir išvis kiek metų vėluojame įvesti vienodą egzaminą?
- Būkit geri – nejuokinkite pasaulio sakydami, kad egzaminas lietuviškų ir nelietuviškų mokyklų mokiniams buvo vienodas. Vienodos šįkart buvo tik užduočių formuluotės, visa kita skyrėsi: skyrėsi privalomas žodžių skaičius, leidžiamų klaidų kiekis, naudojimasis žodynais, turinio vertinimas (juk mažesnės apimties tekstas realiai bus skurdesnis), net psichologiniai vertinimo aspektai - kitakalbius vertino tik jų mokytojai, o gimtakalbius – visi.
Beje, pastarasis aspektas Lietuvos mokytojus ir mokinius smarkiai supriešino, manyčiau, čia įsikišti galėtų ir lygių teisių kontrolieriai, pavyzdžiui, aš, ekspertė, atseit neturiu kompetencijos vertinti lenko rašinio, o mano mokinių darbus jų mokytojai gali?!
O dėl lygių galimybių konkuruoti, tai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendimas dėl palengvinto lietuvių kalbos egzamino tautinių mažumų mokyklų abiturientams prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygybės principui.
Tuo viskas ir pasakyta. Sunku gerbti ministrą, kuris besistengdamas įtikti politikams gali net Konstituciją pažeisti – taip sau, tyčia, iš lojalumo koalicijos partneriams.
- Kokia šiemet buvo egzamino, o vėliau ir darbų vertinimo virtuvė. Kaip šįkart jautėtės joje?
- Švietimo ministrų požiūris į įstatymus, tiksliau – atviras jų ignoravimas, leido prognozuoti, kad ir egzamine galime laukti visokiausių netikėtumų. Taip ir buvo – nors egzamino programa nedviprasmiškai sako, kad egzaminas gali būti tik iš lietuvių autorių, jame puikavosi du lenkų rašytojai - Adamas Mickiewiczius ir Czeslawas Miloszas. Pasiaiškinimo dėl tokio akibrokšto dar nesulaukėme ir, matyt, nesulauksime.
Kitas netikėtumas – egzamino užduoties neprofesionalumas. Rašinio temoms – tiek apie maištininkus, tiek apie atlaidumą, tiek apie miestą – buvo blogai parinkti privalomi autoriai.
Pavyzdžiui, nė viename iš programinių V. Mykolaičio-Putino kūrinių atlaidumo tema nėra vyraujanti, susitaikymą su likimo siunčiamais išbandymais deklaruojančiam J. Biliūnui maišto tema buvo aktuali tik ankstyvosios kūrybos laikotarpiu (bet tokie kūriniai kaip „Pirmutinis streikas“ jau bent 20 metų išimti iš programos), K. Donelaitis nerašė apie miestą (keletas juokingų užuominų apie tai, kad mieste kažkas pirko dalgį ar pardavė grūdus, negali būti laikoma kūrinio tema).
Priversti nereikšmingas detales tempti ant temos kurpalio mokiniai klydo, tuščiažodžiavo, iškraipė kūrinių siužetus ir idėjas. Manau, kad ne vienam geram mokiniui toks savęs „prievartavimas“ rimtai sutrukdė gauti teisingą įvertinimą.
Keista, kad tiek milijonų „sukišus“ į įvairiausius egzaminų tobulinimo projektus vis dar nesugebama parengti korektiškos visais atžvilgiais užduoties. Esant kriteriniam, o ne norminiam vertinimui, už tokias rengėjų klaidas, deja, moka abiturientai.
Vertinimo virtuvėje šiek tiek svilėsių atsirado dėl priverstinio mokytojų užrašymo į vertintojus – kai kurių gimnazijų vadovai čia stipriai pervertino savo valią ir galią. Tačiau tai apskritai demokratinės kultūros, tiksliau – jos nebuvimo, klausimas.
Kokios darbo kokybės gali reikalauti iš pikto, įskaudinto žmogaus, nesiruošusio būti vertintoju, o gal tiesiog negalinčio, nemokančio dirbti šio itin specifinio, sudėtingo ir kruopštaus darbo?
Kita vertus, ministerija privalėtų užtikrinti deramą (kad ir pagal ES standartus) atlygį už vertintojų kompetenciją, sudaryti puikias darbo sąlygas, gal tada šis darbas būtų ne lažas, o privilegija? Tada ne tik apie kiekybę, bet ir apie kokybę pakalbėtume.
- Kokias spragas reikėtų lopyti skubiausiai? Keisti mokymo programas dešimtokams-dvyliktokams? Kitakalbiams griežtinti lietuvių kalbos mokymo, mokėjimo reikalavimus?
- Nebūsiu originali ir pasakysiu seną tiesą: žuvis genda nuo galvos…
Jei ir reikia pradėti kokias nors skubias reformas, tai pirmiausia reikėtų pažiūrėti, ką ministerijos ir Ugdymo plėtotės centro (UPC) specialistai, atsakingi už lituanistiką, padarė, kad situacija lituanistikoje keistųsi į gera ar bent jau neblogėtų.
O padarė neleistinai mažai: į naująjį egzaminą atėjome ne tik su painia, vietomis net nelogiška bendrąja programa, bet tiesiog tuščiomis rankomis - neturėdami didelės dalies žadėtosios mokomosios medžiagos (iki šiol „Gimtajame žodyje“ specialistai ginčijasi net dėl sąvokų, ne tik turinio), nei jos perteikimo metodikos, neišprašėme net darbų pavyzdžių – egzamino programa kalba tik apie reikalavimų minimumą, o nėra reikalavimų maksimumo (ar ne todėl šįmet tiek daug nusivylusių gerųjų mokinių – taip, egzaminą jie išlaikė, bet gautas rezultatas, jų manymu, tikrai ne toks, kokio jie verti).
Ministerijos ir UPC atsikalbinėjimai, jog taip ugdomas mokytojų ir mokinių kūrybiškumas, varo visus į neviltį - štai atsiverti Anglijos, Škotijos, Prancūzijos, Vokietijos ar Belgijos mokyklų vadovėlius, tai ten ne tik visų lygių rašinių pavyzdžiai, išaiškinimai, bet ir praktiniai patarimai, ką daryti, kad pereitum iš vieno lygio į kitą.
Ten mokinys bet kokiam egzaminui gali ruoštis savarankiškai. O ką turime mes? Funkcinės gramatikos ir rašinio mokymo vadovėlio neturime jokio. Raštingumo – rašybos, skyrybos, gramatikos - vertinimas egzamine sudarė 35 procentus, o pamokų pagal programą tam neskirta nė vienos.
Kalbos komisijos nutarimai, pasirodo, skirti tik redaktoriams ir administratoriams, tad netinka mokyklai. Kurioje dar šalyje, be Lietuvos, įsivaizduotumėte tokią situaciją, kai egzaminu tikriname tai, ko oficialiai nemokome?
O ko mokome? Pagal programą literatūra sudaro 90 procentų pamokų turinio, o egzamine rašant samprotavimo rašinį visa tai „tekainavo“ 3 taškus iš 50 galimų arba 6 procentus visų taškų! Akivaizdu, kad laimėjo tie, kurie nesilaikė programos ir vietoj privalomos grožinės literatūros skaitė J. Baranovą, L. Donskį, L. Degėsį, A. Camus, F. Nietzsche, S. Žižek ar kitus - juos atpasakodamas ir perfrazuodamas galėjai pelnyti 14 taškų už temą, problemą, argumentavimą ir pagrindimą.
Tokioje situacijoje ciniškai skamba ketinimas keisti dar ir pagrindinio ugdymo programas - jos apskritai dar visai naujos, vos kelerių metų, mokytojai tik įpranta pagal jas dirbti. Gal pirma reikėtų sutvarkyti tai, kas jau pridirbta su vidurinio ugdymo ir egzamino programomis bei vertinimu, o paskui jau svajoti apie kitus keitimus?
Egzaminas – tik ledkalnio viršūnėlė. Visa didžioji bėda slypi giliau. Toks kaip šįmet lietuvių kalbos VBE pirmiausia parodo, kad labai jau nelygios mūsų mokinių starto sąlygos - oficialiai informacijos apie egzamino užduoties pobūdį ir vertinimą pateikta mažai, toji informacija tarsi užšifruota, parašyta savotiška naujakalbe, kurią tikrai net ne kiekvienas specialistas supras, taigi jokios savarankiško mokymosi galimybės mokiniui.
Net mokytojas turi beprotiškai daug dirbti, jei nori pasiekti maksimalų rezultatą, – nagrinėti dokumentus, įžvelgti juose numatomas grėsmes, susikurti mokomąją medžiagą, ją padauginti mokiniams, pritaikyti perteikimo metodus, sukurti pavyzdžius, tada nagrinėti metodikos veiksmingumą, reikalui esant viską keisti. Tokiai beprotybei ryžtasi nedaugelis. Iš čia ir rezultatų skirtumas. Nes nuo darbo kokybės mokytojo atlyginimas nepriklauso.
Įsigilinkite į šiuos skaičius: pamokai pasiruošti lituanistui apmokamos 10 minučių, vieno mokinio visiems darbams per savaitę ištaisyti skirtos 2 minutės, naujų vadovėlių mokyklos neįperka (vadovėlio komplekto kaina per 100 Lt), tad mokiniai dirba arba iš programą neatitinkančių vadovėlių, arba iš mokytojo paruoštos medžiagos.
Autoriniai seminarai mokytojams be galo brangūs – viena diena kainuoja per 100 Lt, tad mokyklos neišgali išleisti į seminarus visų norinčių. Labai klystate, jei manote, jog vėl skundžiamės atlyginimais. Ne, kalbame apie mūsų visų vaikus – kiek ugdymo kokybės ir vienodų galimybių jiems garantuoja valstybė, kiek čia tikro vaizdo, o kiek – įvaizdžio.
Dirbant tokiomis sąlygomis, manau, šių metų egzamino rezultatai – tikras stebuklas. Tik gaila, kad stebuklų negali prognozuoti – jie įvyksta arba ne. Kiek ilgai dar mes jais pasikliausime?
Šių metų lietuvių kalbos egzamino rašinių temos
Samprotavimo rašinys
1. Kodėl pasauliui reikia maištininkų?
Autoriai pasirinkti: A. Mickiewiczius, V. Kudirka, Maironis, J. Biliūnas, J. Savickis, B. Krivickas, J. Aputis
2. Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?
Autoriai pasirinkti: J. Biliūnas, V. Krėvė, J. Tumas-Vaižgantas, V. Mykolaitis-Putinas, M. Katiliškis, Just. Marcinkevičius, J. Aputis
Literatūrinis rašinys
1. Kokį Lietuvos mitą kuria skirtingų epochų rašytojai? Autoriai pasirinkti: J. Radvanas, Maironis, V. Krėvė, Cz. Miloszas, Just. Marcinkevičius, S. Geda, M. Ivaškevičius 2. Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje
Autoriai pasirinkti: K. Donelaitis, J. Biliūnas, J. Savickis, H. Radauskas, J. Vaičiūnaitė, J. Kunčinas, A. Marčėnas
