A. Kubilius gyrėsi, kad apie jo vadovaujamą koalicinę Vyriausybę ateityje bus rašoma vadovėliuose – kaip apie sugebėjusią milžiniškomis pastangomis išgelbėti Lietuvą nuo krizės.
Ima aiškėti, kad į vadovėlius ankstesnė valdžia tikrai galėtų patekti. Tačiau toli gražu ne dėl išmintingų sprendimų, o dėl uždelsto veikimo bombų, kurias paliko tolesnėms kadencijoms.
Viena jų – konservatorių puoselėtas ir girtas Lietuvos tyrimų centras. Kartu su IBM jį įsteigusi Vyriausybė buvo įsipareigojusi kasmet skirti po 40 milijonų litų, iš viso – 5 metus. Žadėta, kad šiame centre sukurti mokslo išradimai bus patentuojami visame pasaulyje, o vėliau Lietuva iš to gautų milžiniškos naudos.
Praėjus daugiau nei dvejiems metams jokių rezultatų iš esmės nematyti. Išskyrus centro skolas, kurios viršijo 18 milijonų litų.
Tad telieka skelbti bankrotą ir nutraukti sutartį su IBM.
Dar gerai, kad Lietuvos verslo paramos agentūra atsisakė skirti milijonus iš ES fondų šiai Ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijų valdomai įmonei. Mat tokiu atveju parama greičiausiai būtų buvusi staigiai „panaudota”, o grąžinti šiuos pinigus Briuseliui jau turėtų mokesčių mokėtojai.
Žinoma, 18 mln. litų nėra mirtinas smūgis valstybės biudžetui. Kaip ir šimtai tūkstančių ar milijonai, iki šiol mokami įvairiems teisininkams pagal konservatorių sudarytas sutartis.
Šiuo atveju pirmuoju smuiku griežė buvęs energetikos ministras A. Sekmokas, dosniai atvėręs valstybės kišenę užsienio advokatų ir ekspertų kontoroms.
Vis dėlto ir tai dar nieko išskirtinio, palyginti su to paties A. Sekmoko didžiausiu palikimu – saulės energetikos plėtros projektais.
Buvęs ministras taip įsijautęs juos laimino, kad teko griebtis už galvos: jei visos numatytos saulės elektrinės būtų pastatytos, o jų gaminama energija toliau superkama už valstybės remiamą kainą (1,44 lito už kilovatvalandę), šaliai tai kainuotų iki pusės milijardo litų kasmet.
Laimė, buvo susizgribta ir, nors ir pavėluotai, spūstelėti stabdžiai. Bet nemažai verslininkų jau buvo parengę projektus ir net pradėję darbus, kuriuos teko nutraukti. Suprantama, kad dėl nepateisintų lūkesčių jie ketino valstybę paduoti į teismą.
Todėl šių metų pradžioje priimti įstatymai, ne tik stabdantys saulės energetikos plėtrą, bet ir numatantys kompensacijas tiems, kurie nepajėgs per nustatytą terminą įgyvendinti projektų.
Didžiausia suma, į kurią gali pretenduoti už borto likę verslininkai, yra 100 tūkstančių litų. Jų prašymai bus renkami iki rugsėjo.
Kiek Lietuvoje yra tokių žmonių ar įmonių, norėjusių statyti saulės jėgaines? Tikrai ne viena dešimtis. Juk paskutiniais A. Sekmoko viešpatavimo mėnesiais į Energetikos ministeriją paraiškos plūdo nenutrūkstamu srautu.
Dabartinis energetikos ministras J. Neverovičius paskelbė, kad iš viso kompensacijoms gali tekti atseikėti net 200 milijonų litų. Ir nieko kito padaryti neįmanoma: esą tai mažesnė blogybė, nei kasmet atseikėti po pusę milijardo už nepamatuotas A. Sekmoko ambicijas.
Kita vertus, šias kompensacijas numatyta mokėti ne iš valstybės iždo, bet iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų mokesčio, kurį moka kiekvienas elektra besinaudojantis žmogus.
Užtat milijardo litų skylę biudžete grasina pramušti 2009 metais konservatorių priimtas sprendimas sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų algų koeficientus ir įvairių priedų dydį. Konstitucinis teismas neseniai paskelbė, kad tai neteisėta.
Algos turi būti atkurtos, o visiems nuskriaustiems privaloma išmokėti kompensacijas. Tiesa, šis Konstitucinio teismo sprendimas įsigalios tik nuo spalio, tad dar yra laiko Vyriausybei ir Seimui pamąstyti, kaip reikės jį įgyvendinti.
Derėtų prisiminti, kad valstybė sunkmečiu kone milijardą litų sutaupė ir pensininkų sąskaita.
2009-ųjų gruodį Seimas priėmė laikinąjį įstatymą, pagal kurį nepaliestos tik mažiausios – iki 650 litų siekusios senatvės pensijos.
Užtat daugiau gaunantiems senjorams brūkštelėta iš peties. Nuo 2012 metų pensijos vėl tapo tokios pat kaip 2009-aisiais. Tačiau per porą metų susidariusio skirtumo niekas taip ir nekompensavo, nors tai buvo numatyta.
Sprendimas sugrąžinti šiuos pinigus vis dar atidėliojamas ateičiai. Juk senjorai – ne teisininkai, jei ir kreipsis į Konstitucinį teismą, tai tikrai dar negreitai. Kita vertus, juk jie po truputį traukiasi anapilin.
Akivaizdu, kad taupymu besigyrę konservatoriai ir jų koalicijos partneriai iš tiesų tiesiog perkėlė visą problemų naštą į artimiausią ateitį.
Kai šitaip uždelsto veikimo sprogmenimis torpeduojamas valstybės finansų laivas, papildomų sunkumų atsiranda ir jį vairuojant pagal Mastrichto sutartyje nubraižytas linijas, ir plaukiant iki siekiamo tikslo – euro.
Galima lažintis, kad jei Lietuvai euro nepavyks įsivesti 2015-aisiais, opozicijoje atsidūrę dešinieji visą kaltę suvers dabartinei Vyriausybei. Tai jau įprasta savo klaidų nepripažįstančių konservatorių taktika.
