Jei nors šiek tiek mokate angliškai, jums greitai pasidarys baisiai, nežmoniškai gėda. Apims pasidygėjimo jausmas. Išpils raudonis ir norėsis išjungti kompiuterį, kad šis pasityčiojimas baigtųsi. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Vytautas Leškevičius per kelias minutes, atsakinėdamas į klausimus Europos Parlamente, parodė, kad mes dar ne viską matėme.
Mes dar galime stebinti. Nebetyli sirgaliai, nebemiega ant žemės kamuoliai. Į aikštelę išbėgo dar kita svajonių komanda, dailiais kostiumais ir brangiai išdabintomis plūgo rankenomis kišenėse.
Retai kas moka angliškai tiek mažai, kad nebūtų galėjęs suprasti situacijos komizmo. Nerišlus ir tragiška anglų kalba lemenančio V. Leškevičiaus atsakymas į lengvai prognozuojamą (ir, tiesą sakant, jau daug kartų girdėtą) nuobodžiaujančio anglų euroskeptiko klausimą sugebėjo išsiskirti.
Lietuvio mini spektaklis buvo toks pat išraiškingas, kaip senieji anglų filmai apie poną Byną: ten nereikia jokių anglų kalbos žinių, kad po keliolikos minučių kristum po stalu iš juoko.
Lietuvos atstovo drėbtas – ne, ne drėbtas, greičiau – varvantis kaip surūdijęs vanduo iš sugedusio čiaupo – atsakymas pūpsojo kaip šviežiai prikrauta šuns krūvelė ant švaraus šaligatvio. Jis prajuokino žmones net ir mieguistame Europos Parlamente, kuris negarsėja liepsningais oratoriais.
Vienas portalo lrytas.lt autorių, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, yra paleidęs į apyvartą terminą „Borato lygio anglų kalba“. Boratas Sagdijevas, išgalvotas TV personažas, jei pamatytų šį įrašą, galėtų didžiuotis, kad Kazachstane jį išmokė, palyginti, ne taip jau blogai.
Be to, Boratas buvo sumanytas tik kaip TV reporteris, toks keliaujantis pusprotis Filadelfijus, o čia mes kalbame apie karjeros diplomatą, užimantį labai aukštą postą.
Blogiau už anglų kalbą klipe yra kaimietiški bandymai juokauti su visa klojimo teatro elegancija ir net vartoti vaizdingą kalbą, nemokant net ir nevaizdingos. Viską pabrėžė pauzės, tokios ilgos, kad per jas galima buvo sulakstyti greitai parūkyti, ir įrėmino kreipinys „mister“, naudojamas be pavardės. Kažkas turėtų pasakyti viceministrui, kad taip angliškai nekalbama, na, gal nuo Amerikos civilinio karo laikų. Gal vadovėliai buvo seni.
Taip, mes visi esame girdėję ir blogiau.
Mes visi turime kokį nors dėdę ar tolimesnį giminaitį, kuriam pradėjus sakyti kalbą šeimos šventėje, visi panarina akis ir tyliai laukia, kada baigsis ši kančia. Daugelis iš mūsų (ypač tie, kas nemoka perjungti televizoriaus nuo pirmojo kanalo) yra matę festivalį „Juokis“, ir liko traumuoti ilgam ir sunkiai.
Visi pažįstame ką nors, kas platina SMS žinutėmis juokus arba sveikinimus, rastus internete („Nuo šakutės ant šakutės šokinėjo dvi širdutės, o kai meilė jas pagavo, ėmė ir pasibučiavo“). Bukumo, lėkšto humoro, sąmojo impotencijos, pagaliau – nepagydomo provincialumo apraiškų esama daug kur.
Tačiau čia yra, kaip bepasuksi, mūsų atstovas. Taip, tikrai, pagal jį daugelis spręs apie Lietuvą ir jos gyventojus (net jei besikvatojančių šalyse tokių diplomatų, galinčių „pasigirti“ panašia iškalba, yra ne mažiau). Ir taip, čia vienas pirmųjų mūsų pirmininkavimo pusmečio akcentų.
Kas paneigs, kad Lietuva – drąsi šalis? Tokiam išpuoliui reikėjo drąsos.
