Tik ar užsienio reikalų viceministras yra vienintelis toks?
Tokių kalbėtojų, koks yra minėtas viceministras, Lietuvoje nors keliais vežimais vežk. Įvairiuose renginiuos apie tokius signalizuoja nuo žiovulio dangstomos burnos, palaimingai besimarkstančios akys, smagiai į krėslus smingantys stambesni ir smulkesni kūnai. Vieni tokių žodžius beria vienodu monotonišku balsu, kiti erzina mokiniškais ė-ė-ė-ė, treti verksmingu tonu.
Dėl tokių kalbėtojų prarandame visi: ir patys kalbėtojai, nes jie įgyja nuobodžių kalbėtojų vardą ir tampa nepageidaujamais; jų, nors neretai ir labai protingų, niekas neįsidėmi, jie patys save pasmerkia būti pilkomis pelėmis, eiliniais sraigteliais, nors ir turi ką pasakyti; ir klausytojai, nes negebėjime kalbėti nuskęsta neretai labai vertinga ir įdomi informacija.
Parlamentaras Andrius Mazuronis socialiniame tinklapyje didžiai liūdėjo, kad jų valdžios viceministras pateko į internetą kaip pajuokos objektas. Bet jis pats, to nė nenorėdamas, įvardino žmogaus bėdą: „Visai nepasigilinama į tai, kad šis viceministras ir lietuviškai šneka lygiai taip pat. Paprasčiausiai, toks žmogaus kalbėjimo būdas“. A. Mazuronis tikina, kad Užsienio reikalų ministerijoje jis esąs vienas kompetentingiausių specialistų.
Va, tai ir reikėjo įrodyti – reikia mokytis kalbėjimo, viešojo kalbėjimo. Jeigu jau gamta tuo neapdovanojo, kaip, pavyzdžiui, amžiną atilsį Julių Veselką ar kokį Petrą Gražulį. Juk po P. Gražulio kalbos mažai kas ir pasakytų, ką jis kalbėjo. Bet visi patvirtins, kad jis kalbėjo, tikrai kalbėjo, nes jo negirdėti ir neatkreipti dėmesio – tiesiog neįmanoma.
Kiekviena mokymo įstaiga, valdžios institucija turėtų investuoti į žmones, kad jie gebėtų kalbėti. Nes mokantieji kalbėti pritraukia klientus, didina pardavimus, didina simpatikų būrį, geba paskui save vesti žmones, uždegti juos. Puikumėlis, kad didieji didžiųjų politikų namai, kokie yra Seimas, ėmėsi mokyti protokolinės aprangos subtilybių. Pats laikas, nors tas laikas, kaip paprastai, buvo „vakar“, mokyti viešojo kalbėjimo. Ir ne nuo Seimo mailiaus vertėtų pradėti.
Dabar pilna visokių motyvacijos mokytojų, įmantrių koučingo specialistų, taip pat ir viešojo kalbėjimo mokytojų. Pastarieji keliauja iš vienos auditorijos į kitą su techninių priemonių lagaminėliais, po užsiėmimų dovanoja net vaizdo įrašus su mokytinių kalbėjimo pamokėlėmis. Tik neretai tokių viešojo kalbėjimo mokytojų žinios į lagaminėlį ir tetelpa.
Teko dalyvauti vienuose viešojo kalbėjimo kursuose, kur suaugęs, žilsterėjęs vyriškis buvo mokomas kalbėti vaikščiojant ir makaluojant rankomis. Iš šono labai jau nemalonu buvo stebėti tokią kalbos ir judesių makalynę, bet mokytojas tikino, kad kaip tik taip ir dera elgtis. O tas mokytinis buvo vienos kolegijos dėstytojas.
Visai gali būti, kad po nevykusio Užsienio reikalų ministerijos viceministro kalbėjimo ne vienos institucijos vadovas ims ieškoti galimybių mokyti savo pavaldinius kalbėti. Todėl verta žinoti, kad ir šios paslaugos siūlytojai gali padaryti juodą darbą, po kurio Europoje galime pridaryti daug gardaus juoko.
Negaliu nepacituoti dar vienos parlamentaro A. Mazuronio frazės, paskleistos socialiniame tinklapyje po viceministro nesėkmės: „Perskaičius tekstą darosi liūdna. Iš vienos pusės dėl to, kad susidaro vaizdas, jog tik ir laukiame čia, Lietuvoje, kurio nors iš mūsų atstovų nesėkmės. O jai atėjus be galo džiaugiamės.“
Manau, kad juoktis netgi privalu ir labai garsiai. Vien tam, kad kitų Lietuvos atstovų neištiktų panaši lemtis. Tuomet jau tikrai Europai įtvirtinsime mekenančių lietuvių įvaizdį.
Internautai, kaip paprastai, sudėliojo tiksliai: „Jei nemoki kalbėt, nelipi ant bačkos.“ Ir pamokė: „Gal turint rimtų komunikavimo problemų geriau tiesiog vertėjo paslaugomis naudotis arba posėdžiams deleguoti kitą viceministrą?“
