Rasa Šolenkovienė jau dvi savaites glaudžiasi Ramygalos savarankiško gyvenimo namuose. Vasaros pradžioje jai ir dviems jos dukroms gamta trenkė skaudų smūgį – viesulas Vilkelių kaime sugriovė trobą, kurią apleistą prieš trejus metus Rasai užleido vietos ūkininkas.
Apie savo namus moteris svajojo 20 metų. Jaunystėje vieną po kito palaidojusi abu tėvus, Rasa neturėjo kur glaustis. Dabar ir vėl gyvena ta pačia nežinia. Kur reikės dėtis 39 metų motinai ir dviem nepilnametėms jos mergaitėms – neaišku iki šiol.
Socialinio būsto teks laukti 10-20 metų
Ramygalos savarankiško gyvenimo namuose trims gyventojoms skirtas nedidelis kambarėlis. Jame – dvi lovos. Pastate yra bendra virtuvė, skalbimo mašina. Šolenkovų kaimynai – daugiausia vyresnio amžiaus neturintys kur prisiglausti žmonės.
Savarankiško gyvenimo namuose moteris apsistojo laikinai. Datos, kada reikia išsikelti, nėra. Šeima galės gyventi tiek, kiek reikės.
Panevėžio rajono savivaldybėje R. Šolenkovienė parašė prašymą skirti jai socialinį būstą. Skubos tvarka savivaldybė būsto neskyrė, nes sugriautas namas buvo ne moters, priklausė kitam žmogui. Dėl to pagal dokumentus R. Šolenkovienė namų neprarado.
„Mus įtraukė į laukiančiųjų sąrašus. Lauksim gal 10, gal 20 metų. Eilė labai ilga“, - paaiškino be namų likusi panevėžietė.
Moteris ieško būsto, kurį galėtų nebrangiai nuomotis. Kol kas paieškos bergždžios. Viena giminaitė žadėjo pasiklausinėti, gal kas vėl moteriai leistų apleistą sodybą pasitvarkyti ir gyventi.
Prieš kelerius metus moteris dar dirbo Klaipėdoje „Baltijos“ laivų statykloje. Tuomet uostamiestyje nuomodavosi būtą. Bet prasidėjus krizei ją atleido. Gavusi nemažą išeitinę kompensaciją, moteris grįžo į Panevėžį, kur viskas pigiau.
Trise per mėnesį išgyvena už 900 litų
Vienai Rasos dukrai 16 metų, kitai – 7-eri. Rugsėjį mažesnioji eis į pirmą klasę. Motina jau buvo užrašiusi dukrą į Vilkelių kaimo mokyklą, tačiau viesului sugriovus namą, reikės ieškoti kitos. Kol neaišku, kur šeima gyvens, nežinia ir kuri mokykla bus arčiausiai.
Vyresnioji taip pat būtų ėjusi į Vilkelių kaimo mokyklą. Jai teks pratintis prie naujų mokytojų ir klasės draugų.
Trijulė mėnesį pragyvena už mažiau nei tūkstantį litų – alimentai už du vaikus, socialinė pašalpa, kitos išmokos sudaro apie 900 litų. „Kai nereikia nuomotis būsto, žiemą brangiausių mokesčių mokėti, išgyventi įmanoma. Tuos metus, kai gyvenome name, net malkų nereikėjo pirkti. Ten jų būtų užtekę dar dvejiems metams“, - gerus laikus prisiminė R. Šolenkovienė.
Gyvendama Ramygaloje ji gauna pagalbą maisto produktais, vaikams mokykloje prašys nemokamo maitinimo.
Greta sugriauto namo moteris augindavo daržoves, tai leisdavo šiek tiek sutaupyti.
Išsvajoti namai – apleistas namas su baseinu
Rugpjūčio 16 būtų suėję treji metai, kaip šeimai ūkininkas užleido gyventi apleistą ir nenaudojamą namą.
„Gyvenk, kiek nori, kiek reikia“, - geradario ūkininko žodžius prisiminė Rasa. 1936 metų statybos namą moteris jau buvo spėjusi apsitvarkyti. „Tapetavausi, dažiausi, tvarkiausi. Leido viską daryti. Pavėsinę pasistatėm ir daržas buvo. Dar reikėjo vandentiekį įsivesti, pusė vamzdyno jau buvo pakeista, kita pusė dar laukė. Nebuvo kanalizacijos. Pusė darbo buvo padaryta“, - pasakojo pašnekovė.
Su ūkininku Donatu Šmiginu, kuriam priklauso namas, ji susipažino atsitiktinai. „Vieną kartą išsikalbėjom, papasakojau, kad nelabai turiu kur gyventi. Tada glaudėmės Panevėžyje, šeimos namuose. Jis vėliau žinute parašė man apie namus, kad turi savo namą su baseinu. Sakau, kaip gerai tau, net ir baseiną turi. Jis man sako – gali eiti ir gyventi, namas stovi man nereikalingas. Jis tik žemę tenai aplink dirba ir viskas“, - aiškino Rasa.
Jiedu bendrauja kaip draugai, tarp jų jokių meilių nėra.
Nors namas be jokių patogumų, labai apleistas, moteris apsidžiaugė. „Smagu turėti namus po tiek blaškymosi. Mano svajonė buvo namai“, - sakė panevėžietė.
Palaidojo tėvus ir liko be namų
20 pastarųjų metų ji neturėjo savo būsto. Vos sulaukusi pilnametystės palaidojo motiną, neturėjo nuosavos pastogės.
„Vieną po kito palaidojau abu tėvus. Abu labai staigiai mirė. Mamai – insultas, tėčiui – infarktas“, - prisiminė moteris.
Tėvas neturėjo savo namų, po skyrybų su Rasos motina gyveno pas sugyventinę. Motina turėjo keturių kambarių butą, bet susipažinusi su Rasos patėviu, nusprendė apsigyventi pas jį. Pardavė butą, už pinigus patėvio namuose pasidarė remontą, pristatė antrą namo aukštą.
„Tai yra patėvio namas. Mes nebendraujame“, - kodėl nesikreipia pagalbos į patėvį, paaiškino Rasa.
Artimųjų, pas kuriuos galėtų glaustis, moteris neturi. Iš tėvo pusės nieko nepažinojo, iš motinos pusės irgi seniai nebėra gyvų.
Dukrų tėvai Rasai irgi niekuo negali padėti. Net alimentus už vaikus moka valstybė. „Pirmą kartą buvau ištekėjusi, išsiskyriau, su antru vyru susidėję gyvenom. Pirmas narkomanas, antras – alkoholikas. Bent vaikus aplankytų. Nei skambina, nei nieko“, - neslėpė dviejų mergaičių motina.
Ji prašė visus, kurie gali pasiūlyti nebrangią nuomą Panevėžyje ar Panevėžio rajone, arba žino negyvenamą sodybą, kurią šeima galėtų naudoti, susisiekti su ja. Norintys padėti gali rašyti straipsnio autorei el. pašto adresu sigita.puryte@lrytas.lt.
***
Panevėžio rajono socialinių paslaugų centro, kuriam priklauso Ramygalos savarankiško gyvenimo namai, direktorius Gintaras Navickas:
„Pas mus R. Šolenkovienė su dukromis galės likti tiek, kiek reikės, kol susiras gyvenamąją vietą – metus, ar pusę, nesvarbu. Nebus taip, kad po mėnesio būtinai turės išsikraustyti.
Pas mus gyvena žmonės, kurių gyvenimas neglostė. Iš viso yra 11 gyventojų. Dauguma – apie 70 metų seneliukai.
Jiems tenka dengti dalį mokesčių žiemą, kai šildoma. Vasarą jie nieko nemoka. Patys savimi rūpinasi, gyvena iš pensijų, patys gaminasi valgį, plaunasi savo kambarius, virtuves, tualetus.
Centre dirba viena socialinė darbuotoja ir viena jos padėjėja, kuri praplauna koridorius, laiptines.
Namuose šiuo metu laisvos yra 2 vietos – dvejuose triviečiuose kambariuose gyvena po du žmones.
Panevėžio rajono savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Lina Gaidytė:
Žinome R. Šolenkovienės situaciją. Nuosavybės teise sugriautas namas jai nepriklausė. Tarkime, ji nuomojosi tą namą, šis sugriuvo, ji ir kitur gali išsinuomoti. Situacija nepavydėtina, bet pagal teisės aktus negalime kitaip pasielgti.
Šių metų pradžioje laukiančių išsinuomoti socialinį būstą sąrašuose – 263 žmonės. Pagal įstatymą, prioritetiniai sąrašai yra našlaičių ir neįgaliųjų. Žmonės iš šio sąrašo laukia nuo metų iki trejų. Bendrajame sąraše – 124 žmonės. Laukimo laikas neprognozuojamas, gali tekti iki 10 metų laukti. Yra, kur laukia 13 metų. Jie yra atsisakę nuomotis pasiūlytus būstus, buvo netinkamas būstas, netinkama vieta.
Socialinių būstų šių metų pradžioje Panevėžio rajone buvo 364. Iš jų išnuomoti 283. Likusieji – laisvi, bet iš jų tinkami gyventi – tik 6. Kiti pripažinti netinkami gyventi. 5 tinkami gyventi – šiemet jau išnuomoti. Vienas tinkamas gyvenimui būstas siūlomas išsinuomoti. Greitai turėtų atsirasti norintis.
Socialinio būsto nuomos mokestis – nuo 5 iki 40 litų per mėnesį. Mokesčiai priklauso nuo būsto tipo. Nuomininkai patys juos moka. Daugiausia socialinių būstų – be patogumų, nereikia mokėti jokių mokesčių, lieka tik nuomos mokestis.
