Rūmai buvo atidaryti labai iškilmingai. Net ir trukdę baigti jų atkūrimo darbus politikai veržte veržėsi į atidarymo iškilmes.
Nepaisant visuomenėje virusių audringų ginčų, gausybės intrigų, įtarinėjimų korupcija, skundų, finansavimo stabdymo, Valdovų rūmai per 11 metų buvo atkurti. Tokiems sudėtingiems objektams tai palyginti greitai.
Prokuratūra Valdovų rūmų atidarymo išvakarėse galutinai nutraukė Valstybės kontrolės stumtą tyrimą dėl statyboms skirtų lėšų švaistymo.
Tokių faktų nenustatyta, tad galima teigti, jog kontrolieriams tik pasivaideno, o rūmų kūrėjai buvo nepagrįstai įtariami ir net šmeižiami.
Žinoma, negalima sakyti, kad šiuo požiūriu Valdovų rūmų projektas būtų išskirtinis. Visi panašaus masto objektai Lietuvoje apraizgomi įtarimų voratinkliu. Vis dėlto ši nepigi statyba susidūrė ir su specifinėmis problemomis ir išskirtiniu priešiškumu.
Viena vertus, tai lėmė pats sumanymas atkurti rūmus, kurie Rusijos carinės valdžios buvo galutinai nugriauti dar XIX amžiaus pradžioje. Atkūrimą labai apsunkino ir tikslios informacijos apie statinį stoka.
Nugriautų architektūros paminklų atkūrimas visur pasaulyje sulaukia prieštaringų vertinimų, o neaptikus tikslių Valdovų rūmų brėžinių, projekto kritikai galėjo tvirtinti, kad statomas jokios paminklosauginės vertės neturintis apytikslis buvusio statinio maketas.
Tad ir Valdovų rūmų atkūrimo šalininkams teko atkakliai įrodinėti, jog tai tautos istorinei sąmonei labai svarbus Lietuvos valstybingumą simbolizuojantis objektas.
Ginčai nevyko taikiai. Kritikai agresyviai reikalavo neatstatinėti rūmų, nors ir neatsakė į klausimą, ką tokiu atveju daryti su pačiame Vilniaus centre atkastais jų pamatais, rūsiais.
Net ir kai tuomečio premjero A. Brazausko iniciatyva buvo nuspręsta rūmus atstatyti ir prasidėjo reali statyba, nesiliovė kone isteriški reikalavimai nutraukti darbus.
Priešinimasis Valdovų rūmų atkūrimui priminė buvusio „Lietuvos” kino teatro išsaugojimo akcijas. Beje, protestavo daug vis tų pačių asmenų.
Tebestovintį nušiurusį minėto kino teatro pastatą vaiduoklį galima drąsiai pavadinti paminklu kvailystei, nes grupelė žmonių, prisidengusi kultūros ir paminklosaugos lozungais, tiesiog sužlugdė sostinės centre esančio apleisto kvartalo sutvarkymą.
Valdovų rūmų neištiko toks likimas, nors net ir dabar, kai didžioji dalis darbų baigta, kai kurie „išminčiai” aiškina, jog reikėtų atstatytus pastatus nugriauti ar leisti vėl, kaip carų laikais, vilniečiams išsinešioti jų plytas.
Šitokios kalbos būtų nieko vertos, jei jos neatspindėtų Lietuvoje gajų tendencijų. Juk svarstant dažno kultūros paveldo objekto likimą tuoj pat atsiranda didžiausiais specialistais apsiskelbiančių grupelių, kurios visuomenei nori rėksmingai diktuoti savo valią.
O Valdovų rūmų projekto specialistai susidūrė ir su sąmoningu melu, ir su paprasčiausiu paveldosaugos tendencijų neišmanymu.
Visuomenei buvo kalama į galvą, kad iš Lietuvos tik juoksis visas pasaulis, jei bus atkurti rūmai, bet kartu nutylima, jog vokiečiai pradeda atkurti Berlyno karališkąją pilį, nuo pamatų seniai atstatyti Varšuvos karalių rūmai.
Bet labiausiai rūmus atkurti trukdė ne nuolat prieš ką nors protestuojančios vadinamųjų kultūrininkų grupelės, o savais sumetimais jų šūkius nusičiupę politikai.
Dešiniosios pakraipos veikėjams, matyt, kliuvo, kad Sąjūdžio laikais visos tautos entuziastingai palaikytą Valdovų rūmų atkūrimo idėją praktiškai ėmėsi įgyvendinti kairysis prezidentas A. Brazauskas.
Kai vėliau ir konservatorių valdžia tęsė šį projektą, triukšmą ėmė kelti tuo metu opozicijoje buvę „tvarkiečiai” ir „darbiečiai”.
Pasipylė skundai, patikrinimai, kaltinimai aferomis.
Neretai tai neturėjo nieko bendra su realybe. Net iš Seimo tribūnos buvo skelbiama, kad jau išvogta 250 mln. litų, nors tuomet buvo išleista apie 230 mln. litų.
Buvo gąsdinama, kad iš viso projektas kainuos daugiau kaip pusę milijardo litų, o iš tiesų kaina bus beveik 200 mln. litų mažesnė.
Keistos buvo ir Valstybės kontrolė priekabės. Kam reikia specialistams vykti į Italijos bibliotekas ne vieną, o du kartus? Kodėl Kernavės archeologiniai kasinėjimai pigesni, nors ten kasama vieno metro gyliu, o Valdovų rūmuose – iki 8 metrų ir dar išsiurbiant vandenį?
Visi šie neprofesionalūs įtarinėjimai subliūško. Atvėrę duris Valdovų rūmai sulaukia vis daugiau visuomenės pritarimo.
Sociologinės apklausos parodė, kad jau 80 proc. žmonių rūmus laiko valstybingumo simboliu ir tik 11 proc. – korupcijos.
Neabejotina, aistros dėl šio pastato atkūrimo bus pamirštos – ypač jei Valdovų rūmų muziejus taps svarbiu Lietuvos valstybingumo puoselėjimo, kultūros centru ir nuolatine žmonių traukos vieta.
