Interesų derinimas politikoje, ekonomikoje ir pilietinėje visuomenėje yra labiausiai reikalinga ir vienintelė prasminga prezidento veikla, kurio funkcijos Konstitucijoje nėra labai aiškiai apibrėžtos.
Lietuvos visuomenei niekada nebuvo tinkamai paaiškinta, ko ji gali tikėtis ar net reikalauti iš aukščiausio valstybės vadovo, todėl dažniausiai vildavosi iš prezidento neįgyvendinamų dalykų: būti antruoju premjeru, prokurorų prokuroru ar teisingiausiu teisėju.
Todėl per rinkimų kampanijas kandidatai į prezidentus negailėjo populistinių pažadų įvesti tvarką, atkurti teisingumą, kovoti su korupcija, apiberti ašaromis skurstančius ir prispausti monopolistus.
Lietuvos prezidentai skirtingai suprato savo vaidmenį: A. M. Brazauskas domėjosi Vyriausybės veikla labiau nei užsienio politika ir iki šiol pelno visuomenės pripažinimą „valstybės šeimininko“ įvaizdžiu.
Adamkus atvirkščiai, vidaus politikos atžvilgiu elgėsi santūriai, užtat padėjo įsitvirtinti europietiškai Rytų partnerystės krypčiai ir pagarsėjo kaip išmintingas užsienio politikos vadovas.
R. Paksas nespėjo pasireikšti nė vienoje iš šių sričių.
Per ketverius prezidentavimo metus D. Grybauskaitė užėmė dvejopą poziciją: iš pradžių prioritetas buvo vidaus politika, teisėsauga ir tik pastaruoju metu pagausėjo pasisakymų apie užsienio politiką.
Tie samprotavimai ne nauji, susiję su Lietuvos pirmininkavimu ES tarybai ir rezultatai bus matyti tik ateityje. Pilkoje ketverių metų ataskaitoje D. Grybauskaitė dar kartą patvirtino savo nuostatas: iš šešių ataskaitoje išskirtų prezidentinio rūpesčio grupių penkios skirtos vidaus politikai ir paskutinė, gerokai striuka, užsienio politikai.
Pastarojoje nei apie santykius su Rusija, nei Lenkija net neužsimenama, nors bent jau iš pagarbos kelerius metus šią temą gvildenusiems politologams, tai turėjo būti padaryta. Tuo tarpu apie vidaus politikos problemas, išskyrus teisėsaugą, Vyriausybės vadovas atsakytų išsamiau.
Kur yra takoskyra tarp Vyriausybės uždavinių ir atsakomybės ir prezidentės vaidmens, kiekvienais metais yra vis neaiškiau. Jeigu D. Grybauskaitė dar vienai kadencijai liktų Lietuvos vadove, prioritetai nesikeistų tol, kol pagaliau kada nors nekiltų rimtas konfliktas dėl Vyriausybės ir prezidentūros kompetencijos.
Vyriausybė tokio susidūrimo metu dalykiniu požiūriu visada laimėtų, nes ji turi kur kas didesnes patarėjų ir ekspertų organizavimo galimybes. Tačiau dėl sėkmingai naudojamo teatralizuoto „griežtos vadovės“ įvaizdžio emociškai laimėtų prezidentė. Dabartinėje Lietuvos Konstitucijoje prezidento vaidmuo yra palyginti miglotas ir daug kas priklauso nuo išrinktojo iniciatyvos. Kurį laiką ši institucija buvo siejama su žmogumi, turinčiu aukštą politinį ir moralinį autoritetą, keliantį bendras valstybės gyvenimo problemas, profesionaliai išmanantį užsienio politikoje ir sugebantį būti arbitru keliose vidaus politikos situacijose. Daugiapartinėje politinėje sistemoje tai ypač aktualu.
Prezidentinė veikla gali būti aktyvi ten, kur Vyriausybės veikimas dėl įvairių priežasčių, dažniausiai politinės tradicijos, yra ribotas. Viena efektyviausių prezidentinės veiklos priemonių yra dialogas. Tai, ko labiausiai ir reikia ateities Lietuvai.
Tik nauju pagrindu užmegztu dialogu galima sukurti šiuolaikinius santykius su Rusija. Nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl istorinės tradicijos visaverčių santykių su didžiuoju kaimynu nenustatys. Tą įmanoma padaryti tik prezidentų lygiu ir surandant netradicinių priemonių.
Pavyzdžiui, norint bent pradėti spręsti okupacinės žalos atlyginimo klausimą, nereikia Rusijos laikyti blogio šaltiniu, būtina pripažinti, kad ir Rusija tapo stalinizmo auka ir istorinės tiesos vardan derėtų rengti bendras konferencijas, finansuoti istorinių studijų rašymą ir t.t.
Dialogo stoka pablogino santykius ir su Lenkija. Kabinetinė pozicija „leisim-neleisim“ kitokį pavardžių rašymą abipusio nepasitikėjimo gumą gali ištempti dar ne vieneriems metams. Problemą įmanoma spręsti tik neformalaus prezidentų bendravimo lygiu. Bet tam reikia fantazijos.
Politinio dialogo nėra ir tarp partijų. Kiek kartų pagrindinių partijų vadovai rinkosi prezidentūroje? Jeigu aukščiausiu lygiu organizuoti partijų vadovų pasitarimai būtų vykę prieš referendumą dėl naujos atominės elektrinės, kitaip dabar atrodytume pasaulyje. O kiek kartų buvo surengta gynimo tarybos posėdžių?
Prezidentė dalyvauja verslininkų organizuotose konferencijose, tačiau tikro dialogo, be visuomenę gąsdinančio ir jai nuolatos primenamo korupcijos šešėlio, tarp valstybės ir verslo nėra jau daug metų.
Vis dar vyrauja negatyvus santykis tarp valstybės ir visuomeninių organizacijų. Prezidentė dar prieš visuomenininkų piketus Daukanto aikštėje galėjo nusileisti pas protestuotojus ir paklausti, kas juos iš tikrųjų jaudina.
Deja, to neleidžia keistas išdidumas ir stovėjimą tarsi mauzoliejaus tribūnoje primenanti laikysena, kuri reiškia: aš gal būt pamojuosiu ranka, bet iki jūsų lygio nenusileisiu.
Kai per prezidentės ataskaitą žurnalistė paklausė, kaip prezidentė ketina sužinoti visuomenės nuomonę, ar ji turi kandidatuoti į šį postą kitai kadencijai, šalies vadovė atsakė: tai jūs man suteiksite informaciją, negi aš stovėsiu gatvėje ir klausinėsiu apie save.
Šių žodžių vertimas į nomenklatūrinę kalbą skambėtų taip: jeigu norite, kad aš dar penkerius metus jums vadovaučiau, patys tuo ir pasirūpinkite, pasistenkite. Išties, kaip liaudyje sakoma: aukštas lygis. Na, ką gi, regis, teks pasistengti.
