Senamiestyje, prie klaipėdiečio poeto S.Dacho vardu pavadintų namų atvykstant garbingo svečio laukė ne vien tiktai vokiečių bendrijos nariai, bet ir aplinkinių kvartalų gyventojai - tokio aukšto rango Vokietijos vadovų miestiečiai jau senokai beregėjo.
Prieš vidurdienį pasirodžiusiam J. Gaucką lydėjusių automobilių kortežui siauroje Jūros gatvelėje buvo ankšta. Kelių policija akylai saugojo jos prieigas ir gretimos Naujojo Sodo gatvės važiuojamojoje dalyje išrikiuotas mašinas.
J. Gauckas su savo ilgamete drauge Daniela Schadt į S. Dacho namus atvyko prieš tai apsilankę aikštėje priešais Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos būstinę. Čia seniau stovėjo įspūdinga Šv. Jono bažnyčia, po Antrojo pasaulinio karo nušluota nuo žemės paviršiaus. Apie tai, kad šioje vietoje būta maldos namų, liudija paminklinis akmuo, žaliuojančia gyvatvore pažymėtos buvusio šventoriaus ribos ir stendas, primenantis tikinčiųjų ketinimus prikelti Šv. Jono bažnyčią naujam gyvenimui.
Aikštėje J. Gaucką ir D. Schadt pasveikino Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje Arūnas Baublys, uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, pernai kertinį Šv. Jono bažnyčios atstatymo akmenį pašventinęs Lietuvos evangelikų-liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, parapijos klebonas Reinholdas Moras, kiti klaipėdiečiai. Prisiminęs, jog tarpukariu mieste gyveno apie 145 tūkst. evangelikų liuteronų, M. Sabutis išreiškė viltį, kad atstatyta bažnyčia žmonėms taps vilties ir tikėjimo simboliu, primins sudėtingos šio krašto istorijos vingius.
„Pirmasis Vokietijos prezidento vizitas Klaipėdoje - labai reikšmingas įvykis ir svarbus ženklas, kad ši valstybė veidu atsisuka į Rytų Europą, į Baltijos šalis. Gaudesnis bendradarbiavimas verslo srityje, kultūros mainų programos atneš naudos visiems“, - kalbėjo A. Baublys.
Apžiūrėjusį senosios bažnyčios vietą J. Gaucką prie S. Dacho namų šiltai pasveikino vokiečių bendrijų atstovai. Jų būstinę, įkurtą šalia uosto, nuo sovietmečio netvarkytoje Jūros gatvėje, supa aptriušę pastatai - šioje vietoje kažkada būta „raudonųjų žibintų“ kvartalo. J. Gaucko, kuris socializmo laikais gyveno apleistame Rostoko senamiestyje, tokie vaizdai neglumino - labiau jaudinosi apsaugininkai. Sužinoję, kad šalia įsikūręs apskrities policijos komisariatas, atsikvėpė ir jie.
Vokiečių bendrijos pirmininkė Magdalena Piklaps papasakojo, ką veikia, kaip gyvena jos vadovaujamos organizacijos nariai. J. Gauckas sužinojo, jog Klaipėdoje kasmet vykstančio festivalio „Vokiečių kultūros dienos“ spektras itin platus - nuo klasikos iki šiuolaikinio meno parodų, avangardinių spektaklių, kūrybinių dirbtuvių, kinematografijos. Vienas svarbiausių festivalio tikslų - pristatyti vokiečių kultūros paveldą.
„Po karo Klaipėda ištuštėjo, bet mieste, už jos ribų dar galima sutikti vokiečių - pagyvenusių žmonių arba šio krašto senbuvių palikuonių. Daugelio tėvai repatriavo į Vokietiją, o vėliau, patikėję sovietine propaganda, sugrįžo į gimtinę. Jų gyvenimas nebuvo lengvas. Vietinių vokiečių bendruomenė nėra gausi - vienija apie 400 žmonių. Glaudžiai bendradarbiaujame su evangelikų liuteronų parapija“, - sakė M. Piklaps.
J. Gauckas nustebo sužinojęs, kad Lietuvoje susitelkusi dar viena vokiečių kilmės gyventojų bendrija „Heide“. Daugelio jų pavardės lietuviškos, kai kurie vokiečių kalbos nemoka. Šie žmonės - vadinamieji „vilko vaikai“ - Rytprūsių pabėgėliai, po Antrojo pasaulinio karo suiručių pasimetę geležinkelio stotyse, atitrūkę nuo savo tėvų arba jų netekę. Ieškodami prieglobsčio našlaičiai patraukė į Lietuvą. Nemažai tokių pabėgėlių rado užuovėją pasienio gyventojų lietuvių šeimose.
Apie Lietuvoje gyvenančius „vilko vaikus“ anksčiau nieko nežinojęs J. Gauckas gyvai domėjosi skaudžiomis pokario istorijomis. Bendrijos vadovė Luiza Kažukauskienė Vokietijos prezidentui pasakojo, kaip susispietę į būrelius alkani vaikai iš Tilžės kėlėsi per Nemuną, keliavo per sodybas maldaudami duonos kąsnio. Vėliau daugelis jų pamiršo tikruosius vardus ir pavardes arba slėpdavo savo vokiškąją kilmę. Išaugę lietuvių šeimose gimtinėn nesiveržė - niekas ten jų ir nelaukė.
„Vis dar atsiranda tokių karo pabėgėlių. Keliolika jų susirado giminaičius ir išvyko gyventi į Vokietiją. Šiuo metu mūsų bendrija vienija apie 80 Tauragėje, Priekulėje, Šilutėje, Kintuose, Rusnėje gyvenančių vokiečių kilmės žmonių“, - kalbėjo L. Kažukauskienė.
Rytų Vokietijoje išaugusį J.Gaucką, kurio tėvas, evangelikų liuteronų kunigas, po karo buvo suimtas ir Sovietų Sąjungos tribunolo sprendimu ištremtas į Sibiro lagerius, regis, sujaudino „vilko vaikų“ likimai. S.Dacho namuose daugiau kaip valandą praleidęs 72 metų politikas prašė papasakoti apie juos daugiau. Anksčiau vokiečiai svetur atsidūrusių savo mažamečių tautiečių ir jų gelbėtojų kažkodėl beveik neprisimindavo.
Po pokalbio J. Gauckas ir D. Schadt mielai nusifotografavo su vietinių vokiečių bendrijų nariais ir dvasininkais. Pernai specialiosios parlamentinės asamblėjos Vokietijos prezidentu išrinkto J. Gaucko postas yra daugau reprezentacinis. Didelės valstybės vadovas savo tautiečiams Klaipėdoje patarė aktyviau bendrauti su Vokietijos ambasada Lietuvoje.
Šv. Jono bažnyčios atstatymo komiteto vadovas Jurgis Aušra Vokietijos prezidentui priminė dar vieną praeities faktą - provinciali Klaipėda, seniau vadinta Mėmeliu, vienerius metus buvo Prūsijos sostinė, kurioje glaudėsi nuo Napoleono kariuomenės bėgusi karališkoji šeima. Prūsijos madona vadinama karalienė Luizė su vaikais meldėsi Šv. Jono bažnyčioje.
Klaipėdos evangelikų-liuteronų parapijoje susibūrusios iniciatyvinės grupės ir architektų pastangomis Šv. Jono bažnyčios atstatymo projektas jau parengtas - gauti reikiami teritorijų planavimo ir statybų leidimai. Nors visos finansavimo problemos dar nėra išspręstos, tačiau tikintieji kupini ryžto per dvejus metus atstatyti nugriautą šventovę.
„Karalienė Luizė karštai pamilo Klaipėdą, dažnai ją prisimindavo. Tikiuosi, kad šis miestas patiks ir J. Gaucko palydovei“, - vylėsi J.Aušra, Vokietijos prezidentą ir jo draugę D. Schadt pakvietęs po kelerių metų atvykti į Šv. Jono bažnyčios atidarymo iškilmes.
˙
