Pati projekto idėja buvo ydinga iki kaulų smegenų. Sovietinis supratimas apie didelį objektą, kurį galėsime parodyti ir turistams (nes turistams baisiai įdomu dar vieni rūmai – niekur kitur Europoje nėra), užpylė smegenis kūrėjams ir įkvėpėjams.
Be to, buvo daug slaptos svajonės įsiamžinti: amžinatilsį prezidentas, premjeras ir kairiųjų vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas, esu tikras, turėjo slaptą norą atsistoti į vieną gretą šalia Antano Sniečkaus, kuris, kad ir ką besakytum, gerokai praskiedė ir sutaurino ant jo kabantį sovietinių nusikaltimų ir kolaboravimo prakeikimą Trakų pilies projektu, žibančiu ligi šiol.
A.M.Brazauskas suvokė, kad Arkikatedros grąžinimas tikintiesiems Sąjūdžio laikais nebus jam paminklu, (ir buvo teisus – net ir mano karta baigia užmiršti, o jaunimas net nežino, kas yra „Paveikslų galerija“, kaip tas statinys vadinosi sovietmečiu).
Norėjosi neįtikėtino projekto – ne šiaip statinio, o tokio, kuris milijonams žmonių būtų didingas prisiminimas iš Lietuvos. Kaip ta pati Trakų pilis, kuri kelioms keliautojų iš visos Sovietų Sąjungos kartoms buvo, greta Vilniaus Senamiesčio ir Kauno Velnių muziejaus, mūsų šalies išskirtinumas, mūsų turizmo literatūros viršelis, mūsų mito dalis.
Be to, projektas turėjo būti siejamas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybe ir galia. Patys to nesuvokdami, komunistai, vadovavę Tarybų Lietuvai, buvo uolūs laisvos Lietuvos kūrėjų mokiniai, nes puoselėjo tuos pačius mitus, kaip ir prieš okupaciją dirbę šalies didžiavyriai, išsiųsti atostogauti į emigraciją, tremtį ir kalėjimus.
Naujai kuriamai Lietuvai, kurią XX amžiaus pradžioje vasario 16-osios akto signatarai kūrė beveik lygioje vietoje (jos galėjo ir nebūti, jei ne sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės; nebuvo jokio neišvengiamumo), labai reikėjo didelio ir galingo mito.
Šiais laikais tai būtų pavadinta rinkodaros legenda, o anais laikais, iš visos sudėtingos Lietuvos istorijos, buvo pasirinktos vizualiai nepriekaištingos detalės apie kunigaikščius, jų pilis ir jų mylėtas moteris, svetimų žemių valdymą ir dėkingus čiabuvius, ligi šiol dėkingai prisimenančius mūsų valdymą. Reikėjo svajonės, ir svajonė buvo sukurta – ne, ne išsigalvojant, tiesiog sėkmingai išryškinant tai, kas gražiausiai atrodė.
Suprantu, kad apie tai gali būti nesmagu galvoti, tačiau tai, ką mes glaudžiame prie širdies ir nuo ko susijaudiname iki ašarų, dažnai yra ne taip sena ir būdinga, kaip mums atrodo. Legenda apie Geležinį vilką, staugusį ant kalno ir liepusį Gediminui statyti Vilnių, nors ir yra gana sena, tačiau buvo išpopuliarinta tik XIX amžiuje, kaip viena romantinio nacionalizmo stiliaus istorijų. Jei ne mada šlovinti didingą praeitį, mes nebūtume šiandien šios istorijos žinoję.
Ta rinkodaros legenda programavo mus daugeliui dešimtmečių, gyveno protuose, kurstoma naujai parašytų knygų ir sukurtų operų, ir A.M.Brazauskas, stipria buriuotojo ranka prastūmęs Valdovų rūmų įgyvendinimą, veikė pagal tos pačios legendos nuostatas.
Dabar Valdovų rūmai jau stovi ir švyti iš tolo, įrėmindami Katedros aikštę ir paversdami ją – žiūrint nuo Šventaragio gatvės pusės – plačiu ir didingu prospektu. Tokiu, kokio mes turbūt visada slapčia norėjome, ir kokiu niekada netapo Gedimino prospektas, kuris taip ir liko Rusijos gubernijos miesto promenada.
Taigi, rūmai buvo atidaryti, ir prieš fotografus ten sugužėjo ponai ir tuštutės (užvis linksmiausiai atrodė piktos kultūros damos, metų metus skalambijusios apie tai, kokia gėda, melas ir netikra vertybė yra visas šis projektas, bet sureagavusios, kaip Pavlovo šuniukas į lemputę, į fotografų blykstes ir galimybę pasipuošti vakarinėmis suknelėmis – jos ir ėjo, ir pozavo nuotraukoms, ir paskui Pilies gatvėje kavą gėrė ir įspūdžiais dalinosi).
Nuėjau jau vakare, kai viskas buvo nurimę, ir vakarinėje šviesoje dar kartą pažiūrėjau į šį keistą ir man neįprastą naują Vilniaus gyventoją.
Taip, projektas nebaigtas. Prisimenant statybos tempus, vargu ar kada nors pamatysiu jį visiškai užbaigtą – kol bus nutinkuota ta pusė, kurios šiandien nerodo svečiams, geroji pusė jau reikalaus remonto.
Taip, pinigų išleista nemažai (ypač palyginti su pradine sąmata – ji viršyta kelis kartus). Tai neturėtų stebinti, ir ne todėl, kad mes Lietuvoje tokie netikę. Net ir privačios bendrovės retai kada sugeba įvykdyti savo didelius projektus pagal sąmatą ir laiku. Valstybiniams užsakovams tai nepavyksta niekada.
Pati suma nėra tokia jau pasakiška: socialinei paramai nenorintiems dirbti, išgrobstytam pridėtosios vertės mokesčiui, savo šalies nekenčiančių menininkų rėmimui ir kitiems nevertiems dalykams išleista kur kas daugiau.
Taip, rūmai ne tiek turi bendro su Lietuvos istorija – tokia istorija, kuria mes norėtume įsivaizduoti kaip autentišką atvaizdavimą „kaip iš tikrųjų buvo senovėje“. Pateisinimui galima pasakyti, kad devyni dešimtadaliai Senamiesčio neturi nieko bendro su įsivaizduojama „autentiška senove“ (ne tik Vilniuje: ir Kaune, ir Trakuose, ir Klaipėdoje, ir Kėdainiuose – tas pats), ir tai netrukdo turistams žavėtis tomis gatvėmis, skersgatviais, kiemais ir atsiveriančiais vaizdais.
Autentiška tikrovė nėra sušalusi laike, mes visi ją kuriame kiekvieną dieną. Viskas, ką mes sukuriame, pasidaro tikra, o po kurio laiko tampa sava. Vėliau tai jau – klasika.
Ir todėl, tiek daug metų laidęs juokus savo straipsniuose apie Valdovų rūmus, ir negalėjęs jiems atleisti to, kad jie uždengia Gedimino pilies bokštą (iš to taško prie Šventaragio gatvės, kur stovėjau 1988 m. spalio 7 d., kai vėl pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos vėliava), dabar turiu pripažinti, kad ne viskas taip blogai. Skeptikų pykčiui, piktžodžiautojų nusivylimui, sostinė vėl pasikeitė ir rodo, kad sugebės gyventi toliau.
Vilniaus dar niekas nevadino Amžinuoju Miestu, bet aš visada galiu būti pirmas.
