Teismas praėjusį penktadienį tiesiai nepasakė, kad Darbo partija, dabar prisiklijavusi leiboristinį figos lapelį, yra iš esmės nusikalstama organizacija, tačiau tai sprendime išdėstyta gana aiškiai.
Juk kaip kitaip vertinti organizaciją, gimusią, mitusią ir gyvenusią iš juodų milijonų, kuriuos jai plukdė aukščiausi partijos vadovai, veikę visiškai nuosekliai, sąmoningai ir organizuotai?
Žinoma, greičiausiai būtų sunku rasti tą iš mūsų veislinių partijų, kuri jaunystėje nebūtų didesniu ar mažesniu mastu paišdykavusi su juodais šlamančiaisiais. Tačiau tokio įspūdingo masto reikaliukų, kurie atsiskleidė „darbiečių” politinėje veikloje Tėvynės labui, ko gero, nesapnavo nė viena kita.
Tiesa, akis bado dvi spragos. Pirma, taip iki galo ir nenustatyta, iš kur tie pinigai. Teismas lyg ir teigia, kad tai – Europos milijonai, kuriuos valdžioje buvusi partija sėmė iš Briuselio kišenės ir plukdė į tų „uabų”, kurie po to dėkingi su ja pasidalydavo, kišenes.
Gal valstybė čia sustojo ne tik todėl, jog jai pritrūko galutinių ir neginčijamų įrodymų, bet ir dėl to, kad tai reikštų dar neregėto masto skandalą ir smūgį šalies reputacijai? Juk visada gyrėmės, kad labai skaidriai ir sklandžiai naudojame Europos pinigus, o ypač dabar, kai tai Europai pirmininkaujame.
Kita vertus, kaip organizuotą grupę nuteisus pagrindinius partijos veikėjus ir jos galvą, būtų gana logiška dėl to teisti ir visą partiją kaip juridinį subjektą.
Bet teismas pareiškė, kad po „susijungimo” su antrine fiktyvia įmone „leiboristais” tai – jau naujas subjektas, ir bylą „šia apimtimi” nutraukė. Šią absurdišką situaciją teismas pats pavadino „spraga”, tačiau, regis, nuo jos nusisuko su palengvėjimu.
Įdomu, gal vis dėlto dar yra kokių nors teisinių ar formalių prielaidų bent po galutinių apeliacijų – žinoma, jei liks galioti dabartinis visos apimties sprendimas – nors pasvarstyti, ar „naujoji” partija tebegali veikti?
Vis dėlto iškalbingiausia – viso politinio elito reakcija į tai, kas įvyko. Ją buvo galima prognozuoti jau seniai: niekas nesikeičia.
Pats V.Uspaskichas ir kompanija iš valdžios tikrai nesitrauks. To taip pat nenori nei „tvarkiečiai”, nei lenkai.
Tad belieka labiausiai neįtikėtinas scenarijus. Visi socialdemokratų ministrai ir premjeras palieka postus, taip sugriauna ne tik Vyriausybę, bet ir valdančiąją koaliciją. Po to imasi formuoti naują valdžią, kuri kone neįmanoma be dabartinės opozicijos bei greičiausiai be tos pačios Darbo partijos frakcijos pabėgėlių dalies.
Tačiau socialdemokratai – pats premjeras A.Butkevičius ir didžioji vadovybės dalis – jau senokai pademonstravo, kad iš savo spėjusių prišilti postų tikrai neners į tokius drumstus politinius vandenis. Be to, juk pirmininkaujame Europai!
Tad svarbiausia, jog dabartinė padėtis Seime susidarė tokia, kad be „darbiečių” tiesiog neįmanoma jokia bent šiek tiek patvaresnė koalicija. Jokio kito varianto nei dabartinis visi, persirieję su visais, nesulipdys net vardan tos Lietuvos.
Tai puikiai supranta netgi ir burnas aušinanti opozicija. O pats V. Uspaskichas, suvaręs į teismo salę savo aveles, tarp kurių buvo ir tos, kurios užkulisiuose neklusniausios ir maištingiausios, tuomet, kai jis nemato, įtikinamai demonstravo, kad kol kas kietai laiko partiją kumštyje.
Su tuo, regis, patyliukais sutinka net pati prezidentė, trumpam užsisiuvusi burną. Žinoma, ji greičiausiai nesėdės rankų sudėjusi, kai baigsis visos apeliacijos ir pirmininkavimas ES, o padėtis „darbiečių” gretose bus dar nestabilesnė. Ypač jei vadas vis dėlto keliaus už grotų.
Tačiau tai – tolima ateitis, o dabar yra faktas kaip blynas: su Viktoru visi obuoliaus ir toliau. Kaipgi be jo? Pailsės Rusijoje ir grįš. Tikėsimės, kad grįš, nes nestabilumo niekam nereikia.
