Legendinį skrydį turėjo įamžinti du nuo vėjo judantys lėktuvo „Lituanica” sparnai. Vienas – Niujorke, iš kur lietuviai pakilo, kitas – Vilniuje, netoli Karaliaus Mindaugo tilto. Tokia buvo vilniečių menotyrininko Sauliaus Pilinkaus, fotomenininko Sauliaus Paukščio ir architekto Valdo Ozarinsko idėja, rašo "Lietuvos rytas".
„Norėjome, kad du sparnai atsirastų vienu metu – Niujorke ir Vilniuje. Bet kol kas bus tik sparnas Vilniuje. Jis turėtų iškilti kitą savaitę.
Neabejoju, kad antrą sparną Niujorke irgi pastatysime.
Jeigu nepavyks viešojoje erdvėje, surasime privatų lietuvio kiemą.
Anksčiau ar vėliau turėtų paaiškėti, kodėl JAV taip atsargiai vertina S.Dariaus ir S.Girėno istorinį skrydį – juk tai buvo jų piliečiai”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo S. Pilinkus.
Paminklas atrodė nesaugus?
Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Valdemaras Sarapinas tvirtino, jog tikrai buvo stengtasi gauti leidimą paminklui S. Dariui ir S .Girėnui pastatyti Floydo Bennetto oro uoste.
Bet, anot generalinio konsulo, paminklo sumanytojai neturėjo pakankamai laiko prašymams aukščiausioms JAV valdžios institucijoms pateikti – jie buvo nusiųsti tik oro uosto administracijai ir Niujorko įlankos nacionalinei parkų direkcijai.
Nors joks oficialus neigiamas raštas nebuvo gautas, iš neoficialių pokalbių V. Sarapinui susidarė įspūdis, kad amerikiečiams paminklas atrodė nesaugus – kėlė abejonių sparno aukštis, siūlomas įtvirtinimo būdas.
Paklaustas, ar neigiamas parko administracijos atsakymas galėjo būti susijęs su abiejų lakūnų praeitimi, konsulas atsakė tokių užuominų negirdėjęs.
Niujorko įlankos nacionalinės parkų direkcijos viešųjų ryšių atstovė Daphne Yun į „Lietuvos ryto” klausimą, kodėl nebuvo išduotas leidimas paminklui Floydo Bennetto oro uosto parke statyti, atsakė trumpai: „Norint statyti paminklą JAV federalinei valdžiai priklausančioje teritorijoje, būtinas JAV Kongreso leidimas.
Tai ir yra priežastis, dėl kurios S.Dariaus ir S.Girėno paminklo nebuvo leista statyti.”
Pasodins plataną
Vis dėlto šioks toks sutarimas lakūnų atminimui įamžinti buvo pasiektas.
Nutarta Floydo Bennetto oro uosto parke pasodinti medį, o šalia atidengti memorialinę lentą, kurią sukūrė dailininkas Julius Liudavičius.
„Norėjome sodinti ąžuolą, bet, deja, vidurvasaris nėra tinkamas metas tokiems medžiams sodinti, tad mums pasiūlė rinktis plataną”, – sakė V. Sarapinas.
Valdžia jautėsi apgauta
S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio istoriją tyrinėjanti žurnalistė Gražina Sviderskytė šiais metais JAV valstybiniame archyve aptiko specialią bylą „Darius ir (vietoj „ir” reikėtų dėti specialų ženklą) Girh”.
Iš bylos aišku, kad lakūnai iš oro uosto pakilo puikiai žinodami, jog neturi teisės skristi per Atlantą.
Pavyzdžiui, 1933 metų liepos 13 dieną S. Darius skambino tiesiai į JAV Valstybės departamentą, kur jį griežtai įspėjo, kad be leidimo skristi negalima.
Su S. Dariumi bendravęs Valstybės departamento padalinys liepos 15 dieną pasiteiravo Prekybos departamento, ar lietuviai išskrido nepaisydami draudimo.
Šis tai patvirtino ir pranešė, jog svarsto galimas sankcijas.
Skrydžių leidimų išdavimo procedūra tuo metu buvo labai komplikuota.
Ją buvo galima paspartinti didesnėmis įmokomis, bet lietuviai to sąmoningai nedarė.
Valstybės departamentas, be kita ko, turėjo gauti skrydžio maršrute numatytų šalių leidimus kirsti jų oro erdvę arba prireikus leistis jų teritorijoje. Paminėta Niufaundlandas, Airija, Anglija, Nyderlandai ir Lietuva. Vokietijos leidimo nereikėjo, nes buvo pasirašytas specialus dvišalis susitarimas.
„Dokumentai rodo, kad leidimais buvo pradėta rūpintis per vėlai.
Jie žadėjo skristi gegužės pabaigoje, o susirašinėjimas dėl leidimo vyko iki liepos vidurio”, – sakė G. Sviderskytė.
Vis dėlto, anot žurnalistės, kai kurie žmonės puikiai žinojo apie būsimą startą – ne tik lakūnų bičiuliai ar bendražygiai, bet ir kai kurie amerikiečių pareigūnai.
1933 metų liepos 15-ąją S. Darius ir S. Girėnas pranešė, kad nori pasitikrinti, ar jų lėktuvas išlaikys tiek degalų, tačiau pakilę pasuko į vandenyno pusę.
O liepos 17-ąją „Lituanica” nukrito Soldino (Myslibužo) miške.
Galėjo atimti licenciją
„Jeigu tais laikais lakūnas negaudavo leidimo skristi per Atlantą, jam galėjo būti laikinai sustabdytos ar atimtos piloto teisės.
Tai buvo vienintelė bausmė už prasižengimą.
Bet JAV valdžia neturėjo jokios galios sustabdyti išskristi pasiruošusių pilotų.
Licencija galėjo būti sustabdyta ar atimta tik po skrydžio”, – „Lietuvos rytui” aiškino Smitsono nacionaliniame oreivystės ir aeronautikos muziejuje Vašingtone dirbantis profesorius Robertas van der Lindenas.
Pavyzdžiui, 1938 metais iš Floydo Bennetto oro uosto pakilo Douglas Corriganas, nors nebuvo gavęs leidimo skristi per Atlantą.
Jis sakė, kad skris į Kaliforniją, bet pasuko į Airiją.
Jau Europoje išlipęs iš lėktuvo pilotas aiškino, kad padarė navigacinę klaidą, pasuko ne į tą pusę, o dėl blogo matomumo nematė, kad skrenda virš vandenyno. Jo piloto licencija buvo sustabdyta 14 dienų.
Aviacijos istorijoje jis žinomas pravarde Douglas Wrongas Way – Duglas Netaskelias.
Floydo Bennetto oro uostas mena daug legendų
* Floydo Bennetto oro uostas buvo pastatytas 1931 metais ir ilgą laiką buvo pagrindinis Niujorko miesto oro uostas. Jis buvo pavadintas žymaus piloto Floydo Bennetto garbei, kuris 1926 metais pirmasis pamėgino perskristi virš Šiaurės ašigalio.
* Iš šio oro uosto pakilo ir kitos aviacijos legendos – pirmoji moteris Amelia Earhat, viena perskridusi Atlanto vandenyną, aviatorius, išradėjas, filantropas Howardas Hughesas, kuris 1938 metais per 91 valandą apskrido Žemės rutulį.
* Antrojo pasaulinio karo metais Floydo Bennetto oro uostas buvo pertvarkytas į JAV karinio laivyno oro bazę ir tapo judriausiu oro uostu Amerikoje.
* Dabar tai poilsio parkas ir aviacijos muziejus. Čia veikia istorinių lėktuvų restauravimo centras, kuris turi vieną įspūdingiausių senųjų orlaivių kolekciją.
