Todėl ir gimę ten, užaugę lietuviai buvo neabejingi tai žemei, kurią šiomis dienomis Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, pats buvęs Pasaulio lietuvių jaunimo organizacijos vadovu, pavadino tėvų šalimi. Lietuva jiems įgavo dvejopą jausmą. Jie gimė už Lietuvos ribų, bet turėjo šiltus jausmus kraštui, kuris daug reiškėjų tėvams.
Šio jausmo, meilės savo gimtajam kraštui šiandien turėtume pasimokyti ir mes, Lietuvoje, ir išvykę lietuviai. Žinoma, praėjus dešimtmečiams tautai svarbių švenčių minėjimas kinta, bet mes Lietuvoje, vis dar neatrandame to, kas jas padarytų labai džiugias kiekvieno širdžiai, ir prasmingas. O išvykusieji šiandien neretai daugiau už lietuvius, kurie išvyko iš Lietuvos prieš šešiasdešimt-aštuoniasdešimt metų praranda savo ryšį su gimtuoju kraštu.
Ir kalti yra tiek jie patys, tiek ir valstybė, nesuprantanti, ką praranda. Pastarąjį dešimtmetį mūsų politikai nesuvokė, jog ekonominė politika turi įvertinti ir galimas pasekmes emigracijai, o valstybė privalo išmokti tą procesą reguliuoti, išvykusiems žmonėms, kiek gali padėti tiek ekonomiškai, tiek teisiškai.
Kaip pažymi jau šiomis dienomis Lietuvos mokslininkai, ėmę tyrinėti emigracijos fenomeną ir lyginantys jį su tarpukario laikų, tada Lietuva nebuvo daug turtingesnė už šių dienų Lietuvą, bet lietuvių emigracijai, kaip procesui skyrė nemažą dėmesį.
Suprantu, kad tik užsiminus apie Lietuvos valstybės pagalbą išvykusiems lietuviams, netrukus gali susilaukti kritiškų minčių tiek iš Lietuvoje gyvenančių, tiek ir išvykusių. Likusieji čia sakys: patys kalti, ko jie ten išvyko. Ieškoti ilgesnio pinigo, tai tegu ir verčiasi kaip nori, kai mes, čia Lietuvoje skurstame. O ne vienas išvykęs sakys: palikite mus ramybėje. Mes jau radome gyvenimą Vakaruose, norime, kad vaikai ten mokytųsi ir gyventų, o į Lietuvą atvyksime aplankyti giminaičių ir artimųjų kapų. Beprasmiška būtų šiame nelengvame dialoge aiškinti, kad anksčiau išvykusieji lietuviai dovanojo mums pagalbą, siekiant laisvės, savo aukomis, savo dėmesiu. Tai gal dabar mes turime jiems atsidėkoti?
Jeigu tik paklaustume Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovų, o kaip Lietuva galėtų jiems atsidėkoti, jie iš karto iškeltų pilietybės klausimą. Kas žinoma yra svarbu, bet ne vienintelis dalykas, kaip valstybė galėtų parodyti rūpestį išvykusiais lietuviais. Kai ko gali pamokyti ir tarpukario Lietuvos praeitis. Pavyzdžiui, tada buvo priimtas įdomus teisės aktas, įpareigojantis firmas, išvežusias lietuvius į užsienį dirbti, užtikrinti jiems ir tas ekonomines sąlygas, kurios buvo žadėtos. O, jeigu to nepajėgia daryti, tai užmokėti ir už išvykusiųjų grįžimą į Lietuvą.
Dabar lietuviai turėjo išgyventi scenas, kurias rodo Marius Ivaškevičius savo spektaklyje „ Išvarymas“. Žiūrėdamas tai, pajunti, kaip gniaužiasi kumščiai ir kyla klausimas, o kur buvo valstybė, pametusi savo žmones.
Ne vienas Lietuvos politikas, valdininkas, tarp kurių yra ir dorų, mylinčių Lietuvą žmonių nepagalvojo, nesuvokė tų išgyvenimų tada, kai jie užgriuvo išvykusius lietuvius. Tai buvo mums kitas, nepažįstamas pasaulis, o jiems, deja, ne spektaklis, bet kova už išgyvenimą, už būvį. Ir dabar dar pasitaiko tokių reiškinių. Todėl gal verta būtų priimti minėtą teisinį aktą, saugojantį išvykusiųjų teises, nors ne vienas išvykęs lietuvis jau rado vietą po saule ir kartu su šeima tampa vakariečiais.
Šį procesą stebintys Lietuvos ekspertai pastebi tą didžiulį skirtumą tarp jausenos lietuvių, išvykusių tarpukariu, ir tų, kur paliko Lietuvą šiandien. Ir vieni, ir kiti buvo ekonominiai emigrantai. Bet mastai emigracijos labai skiriasi. Iš Kovo 11-osios Lietuvos emigravo tarp 700 tūkst. ir milijono tautiečių.
Tarpukaryje net dešimt kartų mažiau. Bet išvykusieji tada ir juo labiau prie jų prisijungę nuo sovietų okupacijos pabėgusieji norėjo išlikti lietuviais. Dabar Lietuvos ekspertai pripažįsta, kad vis daugiau išvykusiųjų lietuvių arba gimusių Vakaruose nors ir pasiilgsta Lietuvos, bet Lietuvos nevadina savo namais. O jų vaikai, nevadina gražiai, kaip anksčiau, jos tėvų šalimi. Ne vienas išvykęs lietuvis, o ypač ten gimęs pripažįsta, kad primiršta lietuvių kalbą ir daug lengviau bendrauja anglų ar kita kalba valstybės, kurioje dabar gyvena.
Todėl svarbiausia, ką Lietuva galėtų padovanoti išsibarsčiusiems po visą pasaulį lietuviams tai galimybę išsaugoti, išlaikyti lietuvių kalbą. Neaišku, kodėl panaikintas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas ir rūpestis lietuviais perduotas Užsienio reikalų ministerijai, kuri buvo įpareigota įgyvendinti programą, vadinamą Globalios Lietuvos vardu. Keista, jog tai ne programa lietuvybei išsaugoti bei puoselėti, nors tarp jos darbų yra ir tai. Bet, kam mėtyti valstybės lėšas lietuvių integracijai į tuos kraštus, kur jie gyvena. Tai padarys be mūsų tų valstybių, kur jie išvyko, politika.
Valstybė visų pirma turėtų užtikrinti lietuviams galimybę mokytis, išlaikyti lietuvių kalbą. Tai reiškia maksimaliai plėsti lituanistinių mokyklėlių tinklą užsienyje. Į šį procesą turėtų būti įtraukta ir Bažnyčia. Kažkodėl šiandien jos indėlio Globalios Lietuvos programoje nereikia. Kiekviena išvykusioji šeima pati nuspręs, ar jiems reikia lietuvių kalbos, ar ne.
Bet Lietuva neturi uždarinėti mokyklėlių ir savo šalyje. Teisingai sako ir rašytojas, kultūrologas Vytautas Rubavičius: rūpestis lietuvybe turi prasidėti nuo Lietuvos.
Jeigu Lietuva ir visų pirma jos švietimo politika, neskiepys meilės savo tautai ir valstybei, tai jos tikrai nesugebės įskiepyti jokios lituanistinės mokyklėlės. Ir jokios pagaliau atsibudusios iš letargo miego valstybės programos.
