Vandai Barcienei šimtas metų sukako liepos 6 dieną, bet sveikintojų srautas netrūksta jau antrą savaitę. Ir tai moters nevargina, nes labiausiai ji vertina bendravimą su giminaičiais ir pažįstamais.
O kitą sekmadienį ji tikisi pamatyti vienintelę proproanūkę, kurią pažadėjo atvežti užsienyje gyvenanti proanūkė.
Šimtametė užaugino sūnų Joną ir dukrą Adelę, sulaukė keturių anūkų ir keturių proanūkų.
Didelėje jaukioje troboje ji daugiau nei dvidešimt metų po vyro mirties gyvena viena ir pati šeimininkauja, iki šiol augina bulvių, daržovių, braškių ir net silpnai matydama sugeba nuravėti morkas.
Ūtos kaimą supančioje Dainavos girioje ji dar pernai grybavo, o neseniai ir naują sijoną pasisiuvo. Tik jėgų austi nebeužtenka, nors kraičio skrynia dar neištuštėjo ir visus giminaičius lovatiesėmis ir kitais savo audiniais apdalijo.
V. Barcienė stebina gimines ir pažįstamus stipria sveikata ir puikia atmintimi.
Atvykusius jos pasveikinti su auksiniu jubiliejumi svečius iš rajono savivaldybės šimtametė pavaišino pačios virtu karkos vyniotiniu ir atsidėkodama padainavo apie dešimt jiems negirdėtų dainų.
Moteris prisimena dar kelis šimtus giesmių ir senovinių labai retų dainų, kurios galėtų tapti kol kas neatrastu lobiu tautosakos rinkėjams. „Netingėjau, labai daug dirbau ir valgiau kas papuolė po ranka. Stengiausi visada būti linksma“, - dėstė svarstė V. Barcienė.
„Nuostabi moteris tikriausiai ir iš aukščiau apdovanota. Jei mažai reikia padėti. Tik vandens iš gilaus šulinio pačiai sunku pasisemti“, - sakė kas antrą dieną pas V. Barcienę užsukanti lankomosios priežiūros darbuotoja Laimutė Kraulaidienė.
