Tiesą sakant, naujų politinių papročių kontekste sunku ko kito ir tikėtis, bet mąstantys žmonės supranta, kad tai silpnojo ir galutinai, nesvarbu kiek laiko tai tęstųsi, pralaiminčiojo pozicija.
Nerimą kelia kita tendencija - nė nemirktelėję socialdemokratai priėmė mažesnio blogio poziciją. Pragmatišką ir moraliniu požiūriu pažeidžiamą sprendimą. Mažesnio blogio nuostatą socialdemokratai priėmė ne po teismo sprendimo dėl Darbo partijos vadovų. Jau formuodami koaliciją jie žinojo, kuo baigsis teismo procesas.
Skaičiavimas suprantamas ir vaikui – teisminės procedūros Lietuvoje komplikuotos ir ilgos, laviruojant ir nardant tarp savose problemose paskendusių politinių oponentų, galima ištempti, kaip tai palyginti išmoningai darė buvusi valdžia, iki kadencijos pabaigos. Šiuo požiūriu konservatoriai ir socialdemokratai yra panašūs, pagaliau visos bent kiek reikšmingesnės partijos užkulisiuose žaidė ir tebežaidžia su Darbo partija.
Paaiškinimas tokiai pozicijai taip pat labai gerai žinomas – bendri valstybės tikslai esą svarbiau už atskirų politikų, net jei jie ir lyderiai, poelgius. Valstybiniu patriotizmu galima pridengti ir sukčius, ir vagis.
Pasiteisinimui prirenkama gausybė pavyzdžių iš pasaulio politinės istorijos, kai pragmatiniai tikslai visada nurungdavo vertybinius samprotavimus. Kam mažai šių pavyzdžių, pateikiamas lemiamas argumentas – Darbo partija yra išrinkta, ir ne mažo būrelio žmonių, ir tą pasirinkimą reikią gerbti.
V. Uspaskichas aiškina logiškai ir įtikinamai: apie Darbo partijos bylą žinojo ir politikai, ir rinkėjai, ir nepaisant to, ji buvo pripažinta lydere. Tą patį nuolatos kartoja ir dabartinis premjeras A. Butkevičius. Anksčiau buvo galima kritikuoti teisėsaugą, slaptas tarnybas, kad jos neinformavo visuomenės, kas yra kas, todėl rinkėjai ir apsigavo.
Turinio požiūriu rinkimai į Seimą buvo aiškūs. Vertybiniai kriterijai juose nedominavo. Iš to buvo padaryta išvada, kad taip ir turi būti. Jeigu visuomenė, tiksliau, reikšminga jos dalis, išrinktų valstybės vadovu psichą, tai su tuo reikia susitaikyti ir paklusti likimui. Bet ar tie, kurie balsavo už Darbo partiją, ir tie, kurie renkasi akivaizdžius politinius avantiūristus, yra pamišę? Į tokį klausimą galima atsakyti tik banaliai: Lietuvos visuomenė yra labai įvairi, komplikuota ir ne labiau rinkimuose prognozuojama, nei kaimyninių valstybių gyventojai. Peržvelgęs ir perklausęs žmonių nuomones po Darbo partijos narių teismo, nenustebau, kad beveik neišgirdau nuteistuosius ginančių.
Niekas neprisipažino už šią partiją balsavęs. Tai atpažįstama situacija, kai triuškinančiai pralaimėjus Sąjūdžiui, niekas viešai neprisipažino balsavęs už atsinaujinusią komunistų partiją. Gėda kalbant, bet balsuojant – ne. Sunku paaiškinti mūsų krašto žmonių nuotaikų ir elgesio kaitą.
Vienokia, pasišiaušusi, ji buvo pokario metais, kitokia, oportunistinė, per sovietinę stagnaciją, netikėta, susikaupusi ir veržli atėjus Sąjūdžiui, dar kitokia, su vis ryškesniais vartotojiškos visuomenės bruožais, dabar. Kuri iš jų tikroji?
Apie ką galvoja Darbo partijos rėmėjai? Pinigus, karjerą, visoje posovietinėje erdvėje populiarias sėkmės istorijas, kaip iš paprasto darbininko tapti milijonieriumi? Ko gero ir tai. Tačiau tenka pripažinti, jog Darbo partija nuosekliausiai iš visų Lietuvos politinių organizacijų kalba apie verslo galimybes, sąlygas, žmonių piniginės, nors ir nežymų, pastorėjimą ir būdus, kaip tai galima padaryti.
Tam skirta ir didžioji partinės reklamos dalis. Darbo partija iki šiol atokiai laikosi visų su moraliniais klausimais susijusių visuomeninių – politinių debatų, Garliavos istorijoje užėmė aiškiai neutralią poziciją. Pritarė naujos atominės elektrinės statybos idėjai.
Griežtas atsiribojimas nuo abstraktaus kalbėjimo, telkiantis tik į ekonomines ar vadybines problemas, lašas po lašo pratašė lietuvišką nepatiklumą svetimšaliui. Jeigu žmogus sugeba tvarkytis vienoje įmonėje ir net regione, tai jis sugebės ir valstybėje - tokią nuomonę ne kartą teko girdėti kai dar V. Uspaskichas dar nebuvo politiku. Ši nuomonė gyva ir dabar.
Ir visiškai nesvarbu, kad, V. Uspaskicho buvusio bendražygio V. Muntiano žodžiais, į politinį gyvenimą atėjo komerciniai santykiai ir jais paremti politiniai sandoriai. Rinkėjų įsitikinimu taip elgiasi visos partijos ir moraliniu požiūriu nė viena nėra pranašesnė.
Opozicija rudenį ruošiasi rengti nepasitikėjimą Seimo pirmininko pavaduotoju V. Gapšiu, ir pralaimės, nes buvusieji valdžioje taip pat yra pažeidžiami ir aukštų politinių moralinių vertybių deklaracijomis visuomenės neįtikins.
Be to, yra dar viena svarbi aplinkybė, kuri guldo ant menčių net ir kilniausių siekių politikus – ta visuomenės dalis, kuri rėmė Darbo partiją ir panašius politinius darinius, politinės korupcijos nelaiko nusikaltimu. Iš esmės, tai uždaras ratas ir tikrovėje nepasitikėjimą pavadinimą pakeitusia Darbo partija gali reikšti tik teisėsauga, bet ne į visuomenės burną žiūrintys politikai.
Didelis tai ar mažas blogis, tačiau pagrindinės Lietuvos partijos jau apsisprendė gyventi naujų politinių papročių, užkulisinių sutarimų „naudinga – nenaudinga“ ydingame rate, ir socialdemokratų sprendimas nieko nekeisti, bet matuoti blogį centimetrais, tik dar labiau sustiprina įsitikinimą apie visišką ir galutinę moralinio reliatyvizmo politikoje pergalę.
