56 metų Stasė Juškienė į Sendvario viensėdį Paįstrio seniūnijoje atsikėlė prieš dešimtmetį. Užaugus sūnums ir susiradus poras, išsituokusi moteris apsisprendė, kad laikas parduoti namą sodų bendrijoje ir kurti visiems savo atskirus gyvenimus. Jos širdis traukė prie Įstros aerodromo.
Moteris nuo jaunystės mėgo lėktuvus. Be to, viešėdavo pas netoliese gyvenančią savo krikšto motiną, todėl vietovės buvo jai nesvetimos.
Daug kas netikėjo, kad panevėžietė gaus nusipirkti žemės šiame viensėdyje, nes aplinkui dirba ūkininkai ir brangina kiekvieną lopinėlį. Bet atkaklumas padarė savo – moteris įsigijo 3 hektarus. Tą pačią dieną S. Juškienė pardavė šeimos namelį. Šį sutapimą ji laiko likimo ženklu – taip ir turėję būti.
„Plyname lauke vaikai padarė būdą – iš tolo atrodė kaip plėvele aptrauktas šiltnamis. Kojomis išmynėm žemę – čia bus namelis, ten tualetas... Susikėlėme su jaunyliu sūnumi į būdą visą turtą ir pradėjome ręsti gryčiukę“, – pirmąsias naujakurių dienas prisiminė S. Juškienė.
Statybos mokslus baigusi moteris pati dirbo prie namelio, padėjo dėdė, krikšto sūnus ir, be abejo, vaikai. Nuo gegužės iki rudens pagrindiniai darbai buvo atlikti, tad, prakiurus būdos stogui ir į vidų pradėjus lyti, sūnūs perkėlė daiktus į trobelę.
„Jaunėlis išėjo gyventi pas savo tėvą. O aš pasitiesiau čiužinį ir ėmiausi sienų apšiltinimo. Iš vidaus dėjau kartoną, pyliau spalius, pjuvenas“, – likusi viena S. Juškienė nenuleido rankų, bet prisipažino, kad labai ilgėjosi vaikų.
Dešimt metų – be elektros
„Pro langą naktį matau keliu važiuojančius automobilius, iš ryto girdžiu, kaip gaudžia kylančių lėktuvų varikliai. Iš pradžių nuosavame namelyje buvo tikra romantika. Uždegdavau žvakes – lyg pasaka, bet atsikeldama gyventi net nepagalvojau, kad teks apsieiti be elektros“, – prisipažino S. Juškienė.
Svečiai – ir artimieji, ir tolimesni draugai – pirmaisiais metais lauktuvių veždavo žvakes. Anot moters, tik atrodo, kad jas deginti nėra brangu, o iš tikrųjų tokia romantika daug kainuoja. Be to, reikia labai saugoti, kad žvakės neapvirstų ir nesukeltų gaisro.
Dešimt metų moteris gyveno kitais rūpesčiais, o įsivesti elektrai pinigų vis neatsirado: iš pradžių „Elektros tinklai“ pareikalavo 60 tūkst. litų, vėliau 40 tūkst. litų, galop pareiškė, jog užtektų 14 tūkst. litų. Moteris neturėjo ir tokios sumos.
Vasarą S. Juškienė elektros nelabai ir pasigesdavo, bet žiemą, temstant jau po pietų, tekdavo eiti anksti gultis. Nuo skaitymo prietemoje nusilpo akys, nebuvo galimybės ne tik išsilyginti drabužius, bet ir pasikrauti telefono.
Vienas iš sūnų kreipėsi į „Bėdų turgų“ ir žurnalistai, nustebę, kad šalia miesto gyvenantis žmogus neturi elektros, nusprendė pagelbėti. Labdaringos laidos dėka ant S. Juškienės namo buvo įrengtas saulės kolektorius, ir ji dabar turi ne tik apšvietimą, bet ir elektros energiją taupantį televizorių. Nei šaldytuvo, nei skalbiamosios mašinos ir dabar negalima įjungti – kolektorius per silpnas, bet moteris dėl to neišgyvena.
Paklausta, kaip jautėsi filmuojama, S. Juškienė sakė, kad sutriko išvydusi pirmą laidos vedėjos pašnekovę – vėžiu sergančią jauną moterį. Jos pačios bėda panevėžietei pasirodė menka.
Pusantro tūkstančio litų kraštietei dovanojo vietos verslininkas ir politikas Jonas Katinas.
Gėlių parkas - lyg žvilgsnis iš lėktuvo
S. Juškienės namelyje – dar daug nebaigtų darbų, bet moteris sako, kad čia įsikėlusi jautė begalinę laimę.
„Vis dėlto mano vizija buvo ne ši gryčiukė vidury laukų. Pirmą žiemą man atrodė, kad kalnus galiu nuversti, nes pradėjau įgyvendinti sau duotą pažadą – aerodrome per nelaimingą atsitikimą žuvus jaunam aviatoriui, įsipareigojau pasodinti parką“, – pasakojo moteris.
Paklausta, kodėl ją taip sukrėtė nepažįstamo, parašiutu nesėkmingai nusileidusio jaunuolio tragedija, panevėžietė atviravo, kad nelaimė įvyko per jos sūnaus gimtadienį. Moterį tąkart užplūdo jausmas, lyg būtų nukentėjęs jos tikras vaikas.
Iš pradžių S. Juškienė sodino įvairiausius krūmus ir žolynėlius, nes buvo įspėta, jog medžių šaknys gali pažeisti drenažo sistemas kaimynų žemėje. Vienas iš sūnų, matydamas mamos užsidegimą, nupirko ir šį žemės plotą, ir nuo to laiko jai priklauso jau 4 hektarai.
„Gėlių skrydis“ – taip moteris vadina savo parką. Čia auga dešimtys liepaičių, berželių, ąžuolų, pušų, alyvų. Kol kas iš žolių matyti vos jų viršūnės, bet S. Juškienė tiki, kad tai bus jos anūkų turtas.
Kita svajonė – iš žolės ir augalų sukurti šalies žemėlapį: kontūrai būtų iš akmenų ir apsodinti rūtomis. Iš akmenų galbūt pavyks sudėlioti ir didžiulį paukštį.
„Aš į viską žiūriu lyg iš viršaus, kaip lakūnai mato“, – ne kartą per pokalbį išsitarė panevėžietė.
Medžiai - žuvusiems aviatoriams
S. Juškienė pasodintų augalų nėra skaičiavusi, bet medelių turėtų būti gerokai per šimtą. Ji ir pati važiuodavo į Kauno botanikos sodą, į muges ieškodama retesnių augalų, pirkdavo eglaites per išpardavimą. Nemaža dalis – padovanota draugių, giminaičių.
„Per mano 50-metį visiems buvo baisiai įdomu, ką aš čia laukuose viena veikiu, kaip gyvenu. Padarėm balių giminėms, prašiau atvežti po augalą ir akmenį“, – šypsodamasi pasakojo pašnekovė.
Kitą dieną vyko didysis sodinimas. Kiekvienas įsidėmėjo savo sodinuko vietą ir po penkerių metų, vėl švęsdami S. Juškienės gimtadienį, ėjo žiūrėti, kaip auga jų krūmas ar medelis. Deja, ne visi prigijo, dalis nudžiūvo, kai kuriuos nugraužė žvėreliai.
Žuvusiojo aviatoriaus Andriaus Brėkštos tėvai ir sesuo, gyvenantys Mažeikiuose, buvo atvykę paviešėti ir paliko parke po sidabrinę eglę.
S. Juškienė po medį pasodino ir prieš 5 metus Rojūnų aerodrome žuvusiam aviatoriui kraštiečiui Vytautui Lapėnui bei žurnalistės Gražinos Sviderskytės sutuoktiniui lakūnui Dariui Išganaičiui ir mechanikui Rolandui Žiaugrei. Tie jauni vyrai užsimušė prieš 9 metus Aleksoto aedrodrome nukritus lėktuvui.
Skraidymo atsisakė dėl vaikų
Išskirtinė pagarba aviatoriams – ne atsitiktinė. S. Juškienė jaunystėje skraidė sklandytuvu ketverius metus. Po to ištekėjo, augino vienmečius sūnus. Išsiskyrusi turėjo rūpintis vaikais, apie skraidymą nebuvo kada rimtai galvoti.
Moteris liūdnai išsitarė, kad kuriant šeimą reikia ieškoti į save panašaus žmogaus.
S. Juškienė prisiminė, jog lėktuvams niekad nebuvo abejinga. Bet į Stetiškių aerodromą nubildėjo pradėjusi draugauti su dėl skraidymo galvą pametusiu jaunuoliu – taip ją pakerėjo kalbos apie aviaciją.
Tuomet 18 metų dar nesulaukusi mergina vakarais mokėsi politechnikume, o dienomis dirbo, bet užsidegė išlaikyti ir sklandymo egzaminą.
„Sklandytojų parengimas ir medicininė komisija buvo rimtas reikalas. Daugiausia atkrisdavo dėl silpnų akių, širdies. Būdavo, išsuka specialią kėdę – ir žygiuok sau nesvyruodamas, o apie pykinimą negalėjo būti nė kalbos“, – prisiminė S. Juškienė.
Tas vaikinas netapo jos vyru, o aistra aviacijai liko visam gyvenimui.
Nesuvaldė parašiuto
Prieš sėdant į sklandytuvą, buvo privalomi trys šuoliai parašiutu.
„Buvau lengvutė, mažutė, senieji sklandytojai šaipydavosi: „Tave nuneš vėjas, nežinosim, nė kur ieškoti. Įsidėk bent smėlio maišą.“ Iš tikrųjų, kuo mažiau sveri – tuo ilgiau ore plevėsuoji, ne veltui juokdavosi, esą nusileisiu tik paryčiais“, – kvatojosi S. Juškienė.
Anot moters, pirmas šuolis parašiutu – apgaulingas. Ji save pajuto tik tuo metu, kai virš galvos išsiskleidė parašiuto kupolas, bet pirmųjų akimirkų iššokus iš lėktuvo net neprisimena.
Antras šuolis jau visai kitoks – gali džiaugtis kiekviena laisvo kritimo akimirka, gėrėtis gamtos grožiu.
„Šuoliai parašiutu vyksta prieš sklandymo sezono pradžią, gegužės mėnesį, žydint pienėms. Atrodydavo, kad leidiesi ant didžiulio geltono kilimo – to apsakyti žodžiais neįmanoma“, – į romantiškus prisiminimus grimzdo pašnekovė.
Yra atsitikę taip, kad S. Juškienė nepajėgė suvaldyti parašiuto – buvo per silpnos rankos – ir nuskriejo pavėjui. Pamačiusi artėjant griovį, išsigando, kad tuoj pliumptelės į vandenį, bet sugebėjo nusileisti prie pat šlaito.
Sūkurius parodo paukščiai
S. Juškienė pasakojo, kad sėdint sklandytuvo kabinoje lieka kur kas mažiau laiko grožėtis žydinčiais laukais – reikia sekti žemėlapį, stebėti vėjo kryptį, debesis, o didžiausias baubas būdavo elektros laidai ir karvių aptverti gardai.
„Tikrasis sklandytuvas neturi variklio – keliauji nuo vieno debesies prie kito. Pamatai, kad gandras ar koks kitas paukštis sukasi ratu – ir tu ten sklendi – sūkurio link. Kai būna staigios oro permainos, baisiausi piktieji debesys – jie gali net įtraukti, sulaužyti sklandytuvo sparną“, – aiškino moteris.
Tik tu pats, sparnai ir vėjas – šiais žodžiais sklandymo džiaugsmą apibūdino panevėžietė.
Paklausta, ar nesapnuoja skrydžių, S. Juškienė sakė, kad kartais miegodama pasijunta taip, lyg pati į orą kiltų, sklandytų be sparnų.
Vis dėlto S. Juškienė tikino nujautusi ir pranašiškų dalykų.
„Jau gyvendama prie aerodromo, kelis kartus sapnuose mačiau, kaip pakyla akrobatinis lėktuvas, apsisuka ir subyra į šipulius. Širdimi jaučiau: reikia nueiti pas lakūnus ir įspėti, bet pabijojau, kad nepatikės ir pasijuoks“, – dabar dėl neryžtingumo kremtasi panevėžietė, nes tuomet ir sudužo lėktuvas Aleksoto aerodrome.
Savo noru plaudavo lėktuvus
Prieš V. Lapėno žūtį S. Juškienė sapnavo jį juodais drabužiais. Jos įsitikinimu, nieko gyvenime neįvyksta šiaip sau, o sapnai gali ir pranašauti, ir įspėti.
Su šiuo legendiniu lakūnu S. Juškienę siejo ir kalytė Lapė – V. Lapėnas keturkoję iš kažkur atsiskraidino ir ji gyveno aerodrome. Viešbutyje kambarine įsidarbinusi panevėžietė ėmėsi globoti šunį, nes tas nemėgo būti pririštas.
Kalytė S. Juškienę po darbo palydėdavo iki namų, iš ryto – pasitikdavo. Vėliau, išėjusi iš darbo, panevėžietė pasiėmė kartu ir Lapę.
„Viešbutyje turėjau raktus nuo angaro, būdavo, apeinu visus lėktuvus, nuplaunu, jeigu noriu“, – netikėtu prisipažinimu prajuokina S. Juškienė.
Ypatingus skrydžius moteris stebėdavo stovėdama balkone. Žinodami jos aistrą, lakūnai ne kartą ją yra skraidinę. Anot moters, pakviesta ji net griūdama lėkdavo į lėktuvą.
Moteris dirbdama apeidavo visas viešbučio pakampes. Kartą ji atkapstė V. Lapėno medalius. Surinko ir nunešė juos savininkui. „Kam man tie molio gabaliukai?“ – mestelėjęs lakūnas.
S. Juškienė nuplovė medalius, išlygino juosteles ir sudėjo į dėžutę – ateis laikas, kai jie taps relikvija. Surinko ir V. Lapėnui dovanotus, bet esą neįvertintus paveikslus.
Žmogaus-paukščio skulptūrą, taip pat skirtą legendiniam lakūnui, jau buvo susiruošta išmesti, nes kažkas netyčia jį apdaužė.
Moteris ją suklijavo, ir skulptūra tebepuošia viešbutį.
