Tokio aštraus atkirčio iš atsargaus premjero A. Butkevičiaus vadovaujamos partijos D. Grybauskaitė dar nebuvo patyrusi.
Kaltinimai, kad ji jau pradėjo prezidento rinkimų kampaniją, prilygsta Seimo pirmininko „darbiečio” V. Gedvilo pareiškimui, jog šalies vadovė sako netiesą apie Darbo partiją ir mėgina ją pjudyti su socialdemokratais.
Toliau kadaise gal buvo nuėjęs tik A. Valinskas su „boba”.
Pirmasis socialdemokratų karo frontas su konservatoriais – amžinas. Matyt, ši kova nulems šalies politinį žemėlapį bent jau artimiausiais dešimtmečiais.
Bet socialdemokratai kariauja, tiktai maskuodamiesi, ir su dabartiniais koalicijos partneriais „darbiečiais”.
Todėl kam prireikė dar vieno fronto su itin kerštinga laikoma prezidente?
Paprasčiausias būtų liaudiškas paaiškinimas: priekabiavusi prie socialdemokratų nuo pat Seimo rinkimų, ji juos galutinai „užkniso”. Iš tiesų prezidentės priekaištai choru su opozicija, kaip socialdemokratai gali pakęsti Seimo vadovybėje nuteistą V. Gapšį, dvelkia demagogija.
O ką ji jiems pasiūlytų daryti, jei V. Gapšys pats nesitraukia? Sugriauti koaliciją ir kurti naują? Būtų visiškas absurdas.
Galima įsivaizduoti, kas dėtųsi, jeigu dabar socialdemokratai staiga imtų su konservatoriais klijuoti naują Vyriausybę.
Bet netgi prezidentei, atrodo, mažiausiai rūpi, kas liktų iš svajonių apie sėkmingą Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai, jei prasidėtų kelių mėnesių politinio nestabilumo laikotarpis ir galiausiai sudarius naują Vyriausybę socialdemokratai ir konservatoriai įsitrauktų į tiesiog jų prigimtimi užprogramuotą stumdymąsi alkūnėmis.
Kita vertus, pernelyg paprasta manyti, kad socialdemokratams trūko kantrybė ir todėl jie ėmė atvirai kapotis su prezidente. Ko gero, jie patys dairosi į prezidento rinkimus ir jau dabar nusistatė santykių su D. Grybauskaite pobūdį. Regis, jie bus ne tik šalti, bet net priešiški.
Vargu ar gali būti kitaip. Visaip vienybę su D. Grybauskaite demonstruojantiems konservatoriams pavyko ją sutapatinti su savo partija, o ir prezidentė nepasirūpino bent kiek atsiriboti nuo jų.
Socialdemokratai, matyt, jau laiko D. Grybauskaitę konservatorių kandidate prezidento rinkimuose, nes tikimybė, kad jai pavyktų iššauti į aukščiausius ES postus, menka. Aišku, socialdemokratams neįmanoma užleisti prezidento posto konservatorių kandidatui net be kovos.
Bijoti pakenkti savo reitingams atvirais kivirčais su populiaria šalies vadove irgi jau nėra prasmės.
Vis viena D. Grybauskaitė nuolat įgelia socialdemokratams, todėl nuolankumas ir pataikavimas jai neatsiperka. Labiau apsimoka kirsti jai tiesiai, tikintis, kad tai smukdys jos populiarumą ir tuomet kils socialdemokratų lyderių reitingai.
Tačiau socialdemokratų tąsymasis su D. Grybauskaite gali nublankti, palyginti su bėdomis, kurių jiems neišvengiamai užtaisys „darbiečiai”.
Geriausias pavyzdys – V. Gapšio atsisakymas trauktis iš Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo posto pasitelkus net šantažą, jog antraip jo partija reikalaus dar vieno ministro portfelio. Nė motais, jog prezidentė ir opozicija gavo puikią progą visus šunis sukarti ant valdančiosios koalicijos.
Tai jau net nestebina. Darbo partijos juodosios buhalterijos teismas užgožė „Lietuvos ryto” televizijos tyrimą apie algų mokėjimą vokeliuose su V. Uspaskichu siejamose įmonėse. „Sodros” duomenimis, pernai dauguma „Vikondos” darbuotojų neuždirbo net minimalios algos, vienoje įmonių atlyginimų vidurkis siekė tik 540 litų.
Išties reikia turėti reto įžūlumo kiaulės akis, kad galėtum žadėti visiems minimalią algą pakelti iki 1509 litų, o savo darbuotojams nemokėti nė ankstesnio minimumo, nepaisant net skandalo, kurį sukėlė D. Budrevičienės liudijimai apie vokeliuose gautas algas.
