- Fechtavimas – nelabai populiari sporto šaka Lietuvoje. Per tris jūros šventės dienas vyks daugybė visokiausių renginių. Ar pavyks privilioti žiūrovų?
- Pirmą kartą pabandėme pernai per Jūros šventę. Tuomet skvere Danės krantinėje, šalia burlaivio „Meridianas“, surengėme parodomąją programą. Susidomėjusiųjų buvo pakankamai daug.
Prancūzijoje fechtavimosi varžybos labai populiarios, ypač vykstančios lauke. Jose dalyvauja keli šimtai žmonių, tūkstančiai žiūrovų.
Fechtavimo tradicijos Prancūzijoje – labai senos. Šiuolaikines olimpines žaidynes atgaivinęs prancūzas Pierre'as de Coubertinas buvo fechtuotojas, todėl iki šiol visų tarptautinių fechtavimo varžybų oficiali kalba – prancūzų.
- Turnyras Jūros šventės taurei laimėti vyks sekmadienį kruizinių laivų terminale. Kas jame dalyvaus?
- Dalyvaus šešios komandos. Žada atvykti fechtuotojų iš Vilniaus, Kauno, ruošiasi klaipėdiečiai.
- Pasirodysite ir jūs pats. Ar seniai užsiiminėjate fechtavimu?
- Nuo vaikystės. Lankiau treniruotes gimnazijoje, atvykęs į Klaipėdą gyventi ieškojau bendraminčių, susipažinau su fechtavimo trenere Ala Ramoškiene. Ji didžioji šio turnyro organizatorė. Gaila, dabar man nebelabai lieka laiko paimti špagą į rankas. Visą amuniciją – špagą ir kitus reikmenis laikau darbe. Kartais užsuku į klubą. Jį lanko maždaug 40 klaipėdiečių nuo 9 iki 70 metų. Atsivedu ir savo penkerių metų sūnų Armandą. Tikiuosi, kad mano amžiaus sportininkų kategorijoje įgūdžių pakaks.
2010 metais pirmą kartą dalyvavau Kaune vykusiose varžybose. Nustebau, kad Lietuvoje yra nemažai pajėgių šios sporto šakos atstovų.
Ateityje bandysiu į Lietuvą pakviesti Prancūzijos sportininkų.
- Norint tapti geru fechtuotoju vien fizinio pasirengimo negana?
- Fechtuotojas turi puikiai išmanyti techninius dalykus, būti psichologiškai tvirtas, intelektualus, žaibiškos reakcijos, ištvermingas.
- Jūs puikiai kalbate lietuviškai. Lankėte lietuvių kalbos kursus ar mokėtės kitaip?
- Anksčiau gyvenau Bordo mieste. Mano kaimynas buvo lietuvis, su juo tapome gerais draugais. Kartą per mėnesį savo namuose jis rengdavo vakarienes, į kurias sukviesdavo būrį Prancūzijoje gyvenančių lietuvių. Čia pirmą kartą išgirdau lietuvių kalbą, ji man patiko. Atidžiai klausiausi, bandžiau po truputį kalbėti, paskui ėmiau pirkti žodynus, knygas. Draugas pakvietė važiuoti į Lietuvą.
2000-aisiais čia atsidūriau pirmą kartą, dvi savaites praleidau Kuršių nerijoje. Ji mane užbūrė, labai priminė mano gimtąsias vietas. Jaučiausi puikiai, nusprendžiau, kad Lietuva bus mano atostogų kraštas.
- O vėliau sutikote lietuvę moterį ir ryžotės keltis gyventi į Lietuvą?
- Su Rima susipažinome 2006-aisiais viename Klaipėdos klube. Tuo metu aš jau šiek tiek kalbėjau lietuviškai. Iš pradžių susirašinėjome, bendravome telefonu. Pakviečiau ją atskristi į Paryžių. Porą savaičių praleidome Prancūzijoje.
Po to kurį laiką aš kartą per mėnesį skrisdavau į Lietuvą. Nusprendėme, kad turime gyventi kartu, tik reikėjo išsirinkti – kur. Sutarėme, kad gyvensime Lietuvoje, o atostogausime Prancūzijoje. Taigi mano meilės miestas – ne Paryžius, o Klaipėda.
Dėl to visai nesigailiu. Čia man gerai, o į savo gimtąją šalį žvelgdamas iš kito kampo atrandu daug naujų dalykų.
Dirbu rinkodaros konsultantu, mano darbo vieta – prie kompiuterio, o klientai – įvairiose šalyse. Ir visai nesvarbu, kokiame mieste ar šalyje dirbi.
- Susituokėte paskutinę 2009 metų liepos dieną. Auginate penkerių metų sūnų Armandą. Ar Lietuvoje jau giliai įleidote šaknis?
- Manau, taip, ir dėl to nesigailiu. Šalia Kretingos nusipirkome žemės sklypą, statome namą – kol kas dar tik pakloti pamatai. Iš mūsų buto pietiniame Klaipėdos rajone į darbą vis dar važinėju dviračiu. Nuo pavasario iki pirmųjų šalnų kasdien daugiau kaip dešimt kilometrų.
Man patinka Klaipėda, čia ramu. Be to, šalia jūra, o buriavimas – dar viena mano aistra.
