Vyras su pypkių komplektu, kiekvienai savaitės dienai, netoli Operos, lauko kavinėje atsidaro didelį, tamsiai melsvu aksomu išmuštą medinį dėklą, neskubėdamas su pasimėgavimu renkasi pypkę, paskui lygiai taip pat lėtai prikemša ją, užsidega ir užsitraukia. Kiekviena pypkė skirta vis kitokiai progai arba savaitės dienai, šito aš nežinau, šiaip ar taip, Vienai toks ritualas patinka, nors šiandien baisus, regis, tiesiai iš Boscho pragaro nužengęs karštis, senamiestis pilnas turistų ir juos vežiojančių arklių, o virpantis, kone vibruojantis oras persisunkęs aitriu arklių šlapimo kvapu.
Galbūt tai ką nors reiškia, galbūt laikyti moters koją po stalu ir yra viso gyvenimo prasmė, o supainioti ją su stalu – likimas. Vėl pradedu manyti, jog gyvenimas per daug sudėtingas, kad būtų verta švaistyti jėgas mėginant jį suprasti. Tiesą sakant, niekad nemaniau, kad jis paprastas.
Kažkur šią, 2013 metų birželio 20 dieną bus pasiektas istorinis karščio rekordas Austrijoje – 38,2 Celsijaus. Aš nieko nežinau apie karštį, ką tik buvau Meno istorijos muziejuje, prisižiūrėjau puikios olandų ir italų dailės ir dabar rekordiškai apspangęs vėžlinu parko pavėsiais.
Motina ir dukra pardavinėja greitą maistą, pardavinėja greitai, suspėdamos būti malonios pirkėjams ir atžarios viena kitai – barasi kažkuria iš buvusios Jugoslavijos kalbų. Vyras ryškiai geltonais marškiniais myža parke už medžio, - jeigu jau ryžtiesi tokiems iššūkiams, reiktų pagalvoti apie marškinių spalvą, sakau nusileidusiam prie kojų balandžiui, jis laukia mano valgomo greito maisto trupinių, kiekvienas parazitas turi savo parazitų man iš galvos neišeina paveikslai, Lotas ir girto sekso problema, velniai griebtų, kaip galima būnant be sąmonės užtaisyti dukroms po vaiką, na, gal ir įmanoma padaryti kietą, bet juk be galo sudėtinga nuleisti, kiek vyrų girdėjau skundžiantis, kad prisigėrus tai problema, ką jau kalbėti, kad su amžiumi ta problema tik aštrėja, kita vertus, kiekvienam savo, kiekvienam sava senatvė ir jos bėdos, kokios baisios senos italės, jų triukšminga procesija praeina pro šalį, susisukusios, šleivos, apėjusios karpomis, raukšlėmis, dėmėtos ir suvargusios, ką tik nužengusios iš Caravaggio paveikslo, tokiame karštyje, kai lydosi sūriai ir laikrodžiai, viskas įmanoma, ir kaip jos toli nuo gražuolės Marijos Magdalietės, nuogomis pilnomis krūtimis gulinčios šalia kaukolės ir Šventojo Rašto.
Vyras, laikantis ilgą batoną rankoje kalba su kine apie Šanchajų, teisinasi dėl baisaus karščio, smulkutė kinė kreivomis kojomis ir liesas aukštas austras trumpomis kelnėmis, su ilgu prancūzišku batonu rankose, jis pasakoja kažką linksmo apie Šanchajų, išgirstu tik kas kelintą žodį, paskui jis juokingai susiraukia, pakelia batono galą sau prie lūpų ir lyžteli iš pakuotės išlindusį galiuką taip, tarsi lyžtelėtų šalia jo stovinčios ir tramvajaus laukiančios kinės klitorį.
Kas pasakė klitorį? Ar kas nors ištarė tą žodį, ar jis tik nuskambėjo mano galvoje? Nežinau, man karšta, aplinkui lydosi asfaltas, laikrodžiai ir smegenys, kam dabar rūpi, kas ir ką pasakė.
Šiaip ar taip, batonas ne pypkė, pasakytų Magritte‘s.
Karštis išvaduoja kūną, bet gąsdina sielą.
Žmogaus kūnas netobulas, netgi bjaurus, kaip tik dėl to taip brangiai įvertinami dailūs konteineriai, vadinami modeliais, tą patvirtintų ir meno teorija - nuo akmens amžiaus žmonės vaizdavo save gražesnius, nes tikrovė bjauri, viso meno esmė tokia – ne mėgdžioti, ne atspindėti, o sukurti.
Modernus menas patyrė krachą vartotojų rinkoje, stengėsi tikrovę pranokti bjaurumu, jos neįmanoma įveikti bjaurumu, ji ir taip ganėtinai bjauri ir ganėtinai tobula, ir ganėtinai nuostabi, kad galėtum ją pranokti mėgdžiodamas.
Žmones visos civilizacijos egzistavimo laikotarpiu stengėsi daryti atvirkščiai – savo sąmonės, sąmoningumo, savo susigalvotų taisyklių ir skonių priemonėmis įsileisti tikrovę į vidų, ten ją transformuoti ir grąžinti į šviesą jau kitokį pavidalą, panašų, bet kitokį – palytėtą žmogiškų poreikių – laikinumo tragizmo ir amžinybės vilties.
Pagaliau mes važiuojame, kinė, prancūziškas batonas ir aš, ir dar bent dešimtis aptirpusių pingvinų, bet tramvajų ištinka karščio priepuolis, jis sustoja ir nebejuda, keleiviai kantriai laukia, tramvajus senas, be kondicionieriaus, pagaliau atsidaro durys, visi išlipame, priekyje eina merginos, dėl anglų kalbos, elgesio laisvumo ir sportbačių (sneakers) spėju, kad amerikietės, jų kojos tokios ryškiai baltos, gretinu, lyginu, galvoju, prisimenu nuotraukas iš motinos albumo, jaunos tvirtos merginos pievoje su baltomis bliuzelėmis, nuogomis blauzdomis, tvirtos stambios kulkšnys, niekuo nesiskiria, penkiasdešimt metų nieko nereiškiantis menkas laiko tarpas, daugelio iš tų merginų, stovinčių kažkur lietuviškoje pievoje, jau nebėra gyvų, bet štai jos, vėl man prieš akis, švytuoja savo šviesia, lygia oda, nes kūnai gyvena savo laiką, jie nepriklauso tautybėms, jie atstovauja lyčiai ir gamtai, daugiau niekam, nors Valstybė ir savinasi juos, numeruoja, skaičiuoja, kankina, žudo, bet išlieka kūnas, ne valstybė, galiausiai vis dėlto laimi kūnas.
Knygyne „Shakespeare & Company“ randu Paulo Austerio ir J. M.Coetzee laiškus, ir negaliu atsispirti nenusipirkęs, nes jau pačioje pradžioje kalbama kaip tik apie tai, apie ką sukasi mintys visą šią dieną, kai lydosi sūriai ir laikrodžiai. J. M. Coetzee cituoja Fordą Madox‘ą Fordą, pasakojantį apie vyrą, kuris miega su moterimi tik dėl to, kad galėtų su ja pasikalbėti. Implikacija: paversti moterį sugulove tik pirmasis žingsnis, svarbiausias dalykas padaryti ją draugu; tačiau draugauti su moterimi, su kuria nepermiegojai praktiškai neįmanoma, kadangi tarp judviejų tvyrotų per daug nepasakytų dalykų.
Vos prieš kelias valandas laikiau tvirtai suspaudęs moters batą, glosčiau jį, manydamas, kad tai stalo detalė. Ką vis dėlto aš dariau iš tikrųjų?
Moterų kojos. Estetika ir geidulys, gali būti estetiškai malonios kojos, bet negeidulingos, dažniau būna atvirkščiai – negražios, nedailios, bet sklidinos gašlumo, gyvybės, instinkto. Prie sankryžos musulmonų šeima, vyras moteris ir sūnus. Moteris įkišta į lavonmaišį, vadinamoji pašto dėžutė – tik siauras plyšelis akims. Vyras apsirengęs europietiškai – kelnės, balti marškinėliai, iš šlepečių kyšo plaukuoti pirštai. Jeigu jau tokia meilė tradicijoms, kodėl tą meilės naštą turi nešti tik moterys? Galėtų ir vyras lįsti į maišą. Ne – tai privaloma tik moterims. Islamas veidmainiškas kaip ir katalikybė. Nuolatinės šnekos, kad teroristai, sprogdinantis amerikiečius ir europiečius islamo vardu nėra tikrasis islamas jau skamba labai nemandagiai.
O kas gi tas tikrasis islamas? Vadinasi, kol musulmonas gyvena šalia ir nesprogdina tavęs, jis tikrasis, o kai vieną dieną pakiša tau po šikna bombą – tada jis jau ne tikrasis. Kaip paprasta! Pagal tokį principą ir krikščionys gali sakyti – kariuomenių veiksmai Irake ar Afganistane, kurių metu žūva civiliai, nėra tikroji krikščionybė. O teroristai kaip tik ir argumentuoja savo kerštą būtent kariniais amerikiečių ir europiečių veiksmais jų gyvenamose šalyse.
Vegetaras retais silpnais plaukais žiūri į vegetariško maisto restoraną. Koks keistas vaizdinys, beveik matau, kaip nuo karščio lydosi jo pro plaukus šviečianti kaukolė, o nuo riešo slysta deformuotas laikrodžio ciferblatas.
Jo reti plaukai, jo šviečianti balta kaukolė primena Caravaggio paveikslą „Kristaus karūnavimas erškėčių vainiku“, kurį ką tik mačiau „Kunsthistorisches museum“.
Kristaus kankintojai atrodo gyvybingi ir linksmi, o jis - jau palytėtas silpnumo, nykimo, anemijos sparnu.
Lyg ir turėtų būti atvirkščiai - mirties karalystė niekšams, šviesos... Gal mes viską ne taip supratome? Gal Jėzus Kristus buvo netinkamo, blogo elgesio pavyzdys, pateiktas kaip visuomeninės ar teologinės ligos pavyzdys, o mes viską apvertėme ir pradėjome garbinti ne sveiką kūną, kaip tai darė graikai, o ligą? Baisūs visi, apakinti tikėjimo šviesos, kad ir koks tas tikėjimas būtų.
Laikau įsikibęs stalo detalės... Senose Vienos kavinėse nedaug vietos, stalai mažyčiai, viskas čia greta, ir rankos, ir kojos. Staiga stalo detalė ima slysti iš mano delnų. Išsigąstu, paleidžiu, žiūriu į priešais sėdinčią moterį. Šypsosi.
Atsiprašau, sakau moteriai, maniau, kad tai stalas. Kaip nuostabu kartais būti palaikytai stalo dalimi, dabar jau juokiasi moteris, aš rimtai, sako ji, be galo specifinis jausmas, o aš negaliu susigaudyti – ar esu idiotas, ar Publijus Ovidijus Nazonas, rašantis „Metamorfozes“.
