„Tas pats kelias eina ir per mūsų namų valdas, bet mes tvorų netveriame ir kelio, prie kurio užaugo net kelios pigoniškių kartos, neprivatizuojame. Šis kelias mums gyvybiškai svarbus ir yra visų – skirtas gyventojams, ūkininkams ir miško savininkams privažiuoti iki savo valdų.
Tai tiesiausias ir trumpiausias kelias pasiekti autobusų stotelę, seniūniją, mokyklą, parduotuvę, bažnyčią, kapines.
Norime žinoti, kas ir kokiu pagrindu leido M. Gumuliauskienei šį kelią užtverti.
Juk net medžio, augančio nuosavame kieme, negali nupjauti be aplinkosaugininkų leidimo, o čia kaimo kelias tapo privačia nuosavybe”, – stebėjosi dabar už tvoros esančiose septyniose sodybose gyvenantys pigoniškiai.
Jie dėl užtverto kelio patiria nepatogumų: į kaimą negali atvažiuoti mokyklinis autobusas, o kelionė iki artimiausio asfaltuoto kelio Musninkai–Čiobiškis pailgėjo du kartus ir siekia beveik 4 kilometrus į vieną pusę.
Valdžia kalba skirtingai
„Mes turime tik vieną automobilį, vieną arklį ir dvi karves, o iš dešimties nuolatinių kaimo gyventojų pusė yra jau aštuntą dešimtį bebaigiantys.
Nuo ko ta kaimynė tveriasi, su kuo kariauja?” – piktinosi 71 metų Albina Lisauskienė ir 60-metis Vytautas Cesiūnas.
Pigoniškiams niekas nepaaiškina, ar gali jie eiti ir važiuoti į abi puses per privatų M. Gumuliauskienės kiemą, ar ne.
Valdžios atstovų, į kuriuos kaimo žmonės kreipėsi, nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė. Vieni ragino: „Eikite, važiuokite nieko nebijodami.” O kiti įspėjo: „Eikite, jei tik kiemo šeimininkė leidžia.”
„Kas nutiks, jeigu mus užpuls M. Gumuliauskienės šunys? Jos kieme sumontuotos vaizdo filmavimo kameros.
Ar nebūsime po to apkaltinti, kad įsibrovėme į svetimą valdą?” – vienas per kitą klausinėjo pigoniškiai.
Pasitinka tinklinė tvora
Nuo jų sodybų vedančiu keliu pavažiavus apie 300 metrų miško link, netrukus pasitinka užrašas „Stop. Privati valda”.
Važiuoju nesustodama toliau, kol kelią pastoja metalinio tinklo tvora.
Prie automobilio iškart atbėga lojantis šuo.
Kelias minutes svarstau, ką daryti: spausti garsinį mašinos signalą ir taip prisišaukti sodybos šeimininkę ar rizikuoti būti apkandžiotai šuns – išlipti iš automobilio ir eiti jos ieškoti pačiai.
Pasirenku pastarąjį variantą, nes trumpai pakalbinusi keturkojį pastebiu, kad jis pamažu rimsta.
Iš tiesų kelias kiemą dalija į dvi dalis.
Vienoje jo pusėje – gyvenamieji, o kitoje – ūkiniai pastatai. Iš viso – penki statiniai.
Moteris tikino, kad ginasi
Priėjus arčiau prie gyvenamojo namo, netrukus mane pasitinka ir 63 metų M. Gumuliauskienė: „Norite išvažiuoti? Galiu praleisti.”
Klausiu, ar neatsibosta jai kaskart prie tvoros sustojus automobiliui atidarinėti tvoros – susukti ir vėl ištiesti metalinį tinklą? Kas gi suteikė jai leidimą užtverti šį vietinės reikšmės kelią?
„Man nereikia jokio leidimo užtverti tvorą – juk tai yra mano namų valda, mano kiemas, mano nuosavybė.
Dėl kažkieno norų aš, vienkiemyje gyvendama, neturiu savo kiemo.
Triukšmas ir dulkės – ne vieninteliai dalykai, dėl kurių turiu kentėti.
Čia nesaugu nei man, nei pas mane atvykstantiems mažamečiams anūkams, nes nežinai, kada keliu dideliu greičiu atlėks koks keturratis, sportinis motociklas ar visureigis.
Girti medžiotojai pro čia važiuoja kada nori ir kaip nori, o iš ūkininkų traktorių tempiamų priekabų pridrabstoma mėšlo.
Visi einantys ar važiuojantys gali rinktis kelią per Liuliškius, o štai aš kito pasirinkimo, kad nevažinėtų per mano kiemą, neturiu.
Esu priversta gintis pati, todėl ir tvorą užtvėriau.
Jau dvidešimt metų prašau rajono valdžios, kad padarytų aplinkkelį – nukeltų šią kelio dalį už mano ūkinių pastatų ir net leidžiu tam panaudoti dalį savos žemės.
Tačiau niekas nenori nė piršto pajudinti. Jiems geriau mane į teismą paduoti”, – kalbėjo M. Gumuliauskienė.
Moteris parodė Registrų centro 2010 metais išduotą pažymą, kurioje nurodoma, kad ji prieš 18 metų paveldėjo daugiau nei 7 hektarų ploto žemės sklypą, kuriame yra ir 23 arus užimantis kelias.
M. Gumuliauskienė patikino, kad teismų nebijanti ir savo teises yra pasirengusi ginti net Europos žmogaus teisių teisme.
Meras nori atitaisyti klaidą
Širvintų rajono meras Vincas Jasiukevičius yra susipažinęs su Pigonių kaimo kelio problema: „Reikia atitaisyti šią šiurkščią klaidą, padarytą beveik prieš du dešimtmečius.
Tada formuodami žemės sklypą žemėtvarkininkai neišskyrė bendram naudojimui kelio.
Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyrius jau yra surinkęs visą medžiagą ir per teismus bandys visuomenės poreikiams įteisinti M. Gumuliauskienės namų valdą kertantį kelią.
Tiesa yra ta, kad pirmiausia atsirado šis kelias ir tik po to sodybos prie jo – įsikūrė gatvinis rėžinis kaimas. Ir tai atsitiko ne prieš 10 ar 20 metų, o prieš šimtmečius”, – kalbėjo meras.
Jis atmetė galimybę nutiesti aplinkkelį už M. Gumuliauskienės ūkinių pastatų, kaip ji prašanti.
Anot V. Jasiukevičiaus, pirmiausia tai išdarkytų vadinamąjį Napoleono kelią – savotišką istorinį paveldą. Antra, tai taptų užkrečiamu pavyzdžiu – tektų rajone įrengti net kelias dešimtis panašių aplinkkelių. Trečia, įrengti aplinkkelį Pigonių kaime kainuotų daugiau nei 100 tūkstančių litų.
„Širvintų rajono savivaldybė neturi tam lėšų. Pas mus krizė dar nesibaigė: per pastaruosius 5 metus rajono biudžetas sumažėjo net 12 mln. litų. Taigi kelias turi likti toks, koks yra nuo senų laikų. Mano manymu, šios vienos šeimos keliama problema mažesnė nei viso kaimo”, – teigė rajono vadovas.
