Apie tai lrytas.lt kalbėjosi su teatrologu, baleto istoriku Žilvinu Dautartu, jaunystėje šokusiu Operos ir baleto teatre.
– Ar tarp baleto artistų buvo daug homoseksualių asmenų?
– Homoseksualių asmenų būdavo visose srityse. Bet scenoje jie labiau krenta į akis, labiau matosi.
Homoseksualių baleto šokėjų tikrai buvo, bet homoseksualų buvo ir tarp muzikantų, dailininkų, aktorių.
- Ar homoseksualūs asmenys sovietmečiu slėpdavo savo orientaciją?
– Tai buvo valstybės netoleruojama orientacija, todėl tikrai buvo slepiama.
Bet visi kolegos tai žinojo.
– Kaip jūs tai vertindavote?
– Kitokia seksualinė orientacija tikrai netrukdydavo nei scenoje, nei buityje. Mes žinojome, kas jie tokie, jie žinojo, kad mes žinome, bet tai netrukdė bendrauti.
Tikrai nebuvome atsiriboję nuo jų, o jie – nuo mūsų.
Kaip gali nebūti tolerancijos, jei eini į sceną ir turi su kolega, kuris – kitos orientacijos, atlikti sudėtingą triuką? Jei nepasitikėsi juo, gali sužlugti. Bet ir jis gali sužlugti.
– Ar gėjai registruodavo fiktyvias santuokas?
– Tie žmonės turėjo slapstytis ir visais būdais stengėsi atitraukti nuo savęs dėmesį. Fiktyvi santuoka buvo vienas iš apsaugos skydų.
– Girdėjau, kad net partijos sekretoriai įtikinėdavo tokias fiktyvias žmonas nesiskirti, nes jų vyrai reikalingi Lietuvai. Ar tai panašu į teisybę?
– Man atrodo, kad dėl vyro orientacijos žmonos eidavo skųstis į profsąjungą.
Vis dėlto žinau keletą šeimų, kur žmonos nuo pat pradžių žinojo, jog jų vyrai yra kitos orientacijos, bet puikiai sugyvena, turi vaikų ir iki šiol gyvena neišsiskyrę.
– Ar homoseksualūs asmenys dažniau mirdavo nuo smurto?
– Taip, vienas mano kolega buvo nužudytas savo namuose.
Tais laikais, kai homoseksualai turėjo slapstytis, tai buvo savotiškas ordinas, slapta grupuotė. Gal dėl to ir būdavo imamasi tokių ekstremalių priemonių.
– Ar pavyko aptikti duomenų, kad baleto artistai būtų persekiojami dėl savo orientacijos?
– Aš daugiausia vartau laikraščius su senomis recenzijomis, o recenzijose to nerašydavo.
Tik žinau, kad apie 1961–1962 metus buvo kilęs nemažas skandalas.
Tuomet ne tik baleto kolektyvas buvo supurtytas, bet ir kitos meno įstaigos. Daug kalbų buvo! Nenoriu dabar minėti pavardžių, nes įrodymų neturiu.
Tačiau neteko girdėti, kad kas būtų nukentėjęs. Žinau, kad visi išsisuko.
– Gėjų lygos nuomone, įstatymas leido jėgos struktūroms manipuliuoti homoseksualais ir paversti juos informatoriais. Ar jūs apie tai žinojote?
– Tais laikais apie tai negalvojome. Mums svarbiausia buvo eiti į sceną.
Vėliau, su amžiumi atsiranda įtarumas, noras sužinoti daugiau. O tais laikais mes tiesiog norėjome šokti.
– Bet mažiausiai vienas baleto artistas tikrai buvo pasodintas į kalėjimą už homoseksualumą.
– Tai būtų tik vienas faktas iš daugelio mums nežinomų ir jo pavardės minėjimas nieko neduotų.
Bet jei kas pareikalautų įrodymų, ar nors vienas žmogus Lietuvoje buvo nuteistas už homoseksualius santykius – galima būtų pakelti archyvus ir įrodyti, kad taip buvo.
Tuo metu jis nebedirbo teatre, todėl girdėjau tik gandus.
– Ar jis buvo geras šokėjas?
– Pagal to meto reikalavimus, tai buvo tikrai geras šokėjas.
Kiek pamenu, jį pakvietė iš Maskvos Didžiojo teatro šokti su garsiausiomis mūsų solistėmis. Kol šoko teatre, jis buvo labai žinomas.
Kiek žinau, tas žmogus mirė kaip gatvės vargeta ir tik buvę jo kolegos atėmė kūną iš jį supjaustyti pasirengusių mokslininkų. Greičiausiai ir kitų nebėra tarp gyvųjų.
– Kaip, jūsų manymu, dėl savo homoseksualumo persekiojami šokėjai šiandien reaguotų į gėjų paradą?
– Manau, jie būtų kur kas tolerantiškesni nei šio parado organizatoriai bei priešininkai.
Tais laikais buvo daugiau tolerancijos iš abiejų pusių. Ranką pridėjęs prie širdies galiu pasakyti: kolegų homoseksualumas netrukdė mums kartu šokti, dalytis premjeros džiaugsmais, liūdėti dėl nepavykusio spektaklio, švęsti debiutų, linksmintis vakarėliuose.
