Pasak būsimo Oksfordo universiteto antrakursio Tado Kriščiūno, kosmopolitiškumas dažnai apibūdinamas netinkamai. Anot jo, toks žodžio vartojimas netinkamame kontekste daugiau pasako būtent apie patį žmogų, apie tai, kas jam aktualu.
O apie tai, kaip kosmopolitiškumą supranta jaunas žmogus, kodėl jis domisi filosofija ir daugiau nei prieš metus nusprendė studijuoti filosofiją ir matematiką Oksfordo universitete, pasakoja pats Tadas.
– Kas yra kosmopolitiškumas ir ar visuomet šis žodis yra suvokiamas teisingai, pagal pirminę reikšmę?
– Kai kurie žodžiai vartojami taip dažnai, kad nebeturi jokios konkretesnės reikšmės ar tipiško konteksto. O žodį matant begalėje kontekstų, atmintyje išlieka tik palikę stipriausią įspūdį ar aktualiausi. Tad kokio nors subanalėjusio žodžio painiojimas su kitu daugiau pasako ne apie patį žodį, o apie painiojantį asmenį, tai, kas jam aktualu.
Vienas iš tokių nuvalkiotų žodžių, ko gero, yra ir „kosmopolitiškumas“. Nenuostabu, kad jis gali būti painiojamas su snobizmu ar kuo nors kitu – oro uostais, sraigėmis, kebabais. Sakyčiau, čia net ne painiojimas – žodis paprasčiausiai prarado saitus su bet kokiu bent kiek konkretesniu kontekstu.
„Kosmopolitas“ lietuvių kalba tereiškia „pasaulio pilietis“. Toks apibūdinimas – daug konkretesnis. Kaip suprantu, teisingiausia jo interpretacija – žmogus, nesijaučiantis pririštas prie konkrečios vietos. Besijaučiantis jaukiai visur, kur tik nukeliautų.
Tiesa, šitaip apibūdintą kosmopolitą lengva supainioti su turistu. Turistai skiriasi nuo kosmopolitų, nes turistai rimtai nekeliauja – dažniau paprasčiausiai pavalgo varlių egzotiškuose kraštuose. Mat turistinėse kelionėse dažnai siekiama sutalpinti kuo daugiau įspūdžių į kuo trumpesnį laiką. Taip sunku pajusti vietinį gyvenimą, juo labiau – pačiam į jį įsigyventi. Tačiau, žinoma, turistinės kelionės gali ir labai praturtinti.
– Kelias į filosofiją, ko gero, ne iš lengvųjų. Kaip pradėjote ja domėtis?
– Kelias į filosofiją gal ir gali būti sunkus, pačiam to dar neteko pamatuoti – tesu ką tik baigęs pirmą kursą. Tad mano atsakymus vis dėlto reiktų priimti su žiupsneliu druskos.
Filosofiją pamėgau dar paauglystėje. Tad mano potraukis jai yra iracionalus, nebuvo inicijuotas sąmoningo proto. Jei kiek rimčiau, priežastys, kurias tada sugalvojau – tik gana nevykusi racionalizacija, t. y. pasakėlė, skirta paaiškinti tą potraukį sau ir kitiems, apie ją neverta kalbėti.
Kalbant apie sąmoningai neįsisavintas priežastis, pačiam to nesuprantant traukė filosofijos pretenzingumas – ieškojau Tiesos, norėjau įminti Paslaptį ir kitas Didžiąsias Raides. Tai, natūralu, po truputį prislopo, bet naujų priežasčių, išskyrus tai, kad jau turiu įdirbį šiame dalyke, jį mėgstu ir mane su juo sieja aplinka, draugai ir šeima, kaip ir nėra.
Tiesa, filosofija susijusi su asmeniniu mano gyvenimu, turi gilią asmeninę reikšmę. Ji padeda neprisirišti prie plokščių ir gyvenimą primityviai aiškinančių teorijų. Bet filosofija taip suveikė tik mano atveju; domėjimasis ja nieko negarantuoja.
Tuos pačius dalykus kitiems padeda suvokti ir kitos knygos, kitos patirtys, knygų ar patirčių trūkumas. Bandymas sau reikšmingas patirtis ar knygas brukti, tarsi jos būtų universalios – vienas šlykštesnių įpročių, kurį gali turėti žmogus. Tikiuosi, tuo užsiimu nedaug.
– Šiuolaikiniame kontekste žvelgiant į daugelį dalykų galima pasigesti mokslinio pagrindimo, logiškumo ir objektyvumo. Kas yra filosofijos pagrindas?
– Yra daugybė filosofijos mokyklų, krypčių ir srovių, ir kiekviena iš jų filosofijos pagrindą laiko vis kitokiu ar, kai kuriais atvejais, jokiu. Be akademinės filosofijos, dar yra kasdieniai pasisapaliojimai! Todėl teiginiai apie filosofijos pagrindą yra normatyviniai, bandantys įtvirtinti vieną ar kitą filosofijos sampratą.
Tiesa, filosofija tuo neišsiskiria iš kitų dalykų. Visi mokslai, visos žmogaus veiklos sritys yra labai įvairialypės ir nuolat kintančios. Toks filosofas Karlas Popperis labai gražiai tai paaiškino. Kiekvienas apibrėžimas – sakykime, „Lietuva yra šalis prie Baltijos jūros“ – gali būti skaitomas dviem kryptimis. Skaitydami „Lietuva“ -> „šalis prie Baltijos jūros“, apibrėžimą suprastume kaip žodžio „Lietuva“ prasmės paaiškinimą. Bet skaitydami „Lietuva“
Nemanau, kad tokie žodžiai, kaip „filosofija“, „politika“, „matematika“, apibūdinantys žmogaus veiklą, turi nuolat fiksuotą reikšmę, nes žmogaus veikla nuolat kinta ir neturi fiksuoto pagrindo. Todėl nenoriu savo asmeninio santykio su filosofija vadinti jos pagrindu. Ir mano požiūris neturėtų būti kam nors įdomus – na, išskyrus mane patį, mano draugus ir dėstytojus.
– Nors ir pabrėžiate, kad baigėte dar tik pirmą kursą, bet gal galėtumėte įvardyti bent vieną dalyką, dėl kurio filosofai negalėtų ginčytis?
– Kalbant apie konstantas filosofijoje – filosofija nėra vienalytė. Tikrai buvo ir, įtariu, yra filosofų, manančių, kad jie surado galutinius atsakymus ir visiems laikams išsprendė visus filosofinius klausimus. Jiems visa filosofija – viena didžiulė amžina konstanta, kurią tereikia atrasti. O kitiems jokių konstantų nėra, jiems gyvenimas nuolat kinta.
Pats stengiuosi filosofinių problemų nesuprasti pernelyg tiesiogiai: faktas, kad tas ar anas yra abejotina, nereiškia, kad turime nustoti tuo tikėti, nes esant blogos nuotaikos viskas gali atrodyti abejotina; paprasčiausiai reikia trupučio sveiko atstumo.
– Ar kada nors žmogus gali jaustis saugus ką nors žinodamas, ar gali būti tikras, kad tai niekada nepasikeis?
– Geri filosofiniai tekstai neretai būna dramatiški, sudaro įspūdį, kad sprendžiami gyvenimo ir mirties klausimai: Platono dialogai, Dekarto „Meditacijos“. Tai gerai, tai uždega, priverčia susimąstyti, gal net šokiruoja – kaip geras meno kūrinys.
Bet faktas, kad niekam nepavyko surasti visus įtikinančio įrodymo, jog, pavyzdžiui, išorinis pasaulis egzistuoja, dar nereiškia, kad visi turime pulti nerimauti. Yra tas įrodymas ar jo nėra, gyvenimas apie įrodymą nemąsčiusiems žmonėms plaukia sena vaga. Tad ko nervintis tiems, kurie ieško įrodymo ir apie jį galvoja? Vienintelė į galvą ateinanti priežastis – nes taip įdomiau ir, paradoksalu, saugiau – filosofijos sukuriamas netikrumas man kartais padeda pasijuokti iš kasdienių „bėdų“.
Tad galutinis atsakymas trumpas: saugiai jaustis niekas nedraudžia, bet nedraudžia ir nesijausti.
– Ar nesijaučiate nutolęs nuo Lietuvos? O galbūt čia ir slypi kosmopolitiškumas – sugebėjimas jaustis gerai bet kur, ne tik savoje šalyje?
– Gal ir jaučiuosi nutolęs nuo Lietuvos – priklauso nuo to, kas yra ta Lietuva.
Lietuviškas nacionalizmo jausmas daugiausia susijęs su dviem dalykais: Lietuvos žeme ir lietuvių kalba. Pirmais gyvenimo Didžiojoje Britanijoje mėnesiais kartais pasijusdavau nutolęs ir nuo pačios geografinės Lietuvos, tačiau ilgainiui tas noro sugrįžti į fizinę Lietuvą jausmas dingo. Kai pagalvoju, jo būta gana iracionalaus: iš Lietuvos žemės atėmus šeimą ir draugus, lietuvišką kultūrinį kontekstą, pokalbius ir knygas nebelieka nieko, kas ten trauktų. Tiesa, lieka abstraktūs Lietuvos, o ypač Vilniaus, vaizdai – bet jie lieka tik dėl to, kad yra prisodrinti emocijų, kurias sukėlė visi jau minėti dalykai. Patys savaime tokie vaizdai svetimi.
Kita vertus, lietuviška kultūra ir kalba reikalingos – gal ne kaip oras, bet reikalingos. Internetas ar lietuviškos knygos padeda visiškai nenutolti nuo kultūros sferos, o įsiliejimas į užsienio lietuvių veiklą sukuria terpę geriems lietuviškiems pokalbiams.
Tiesą sakant, po studijų Oksforde pradžios pasijaučiau ir daug geriau suprantantis lietuvišką kultūrą, ir daug labiau ja besidomintis. Tai, matyt, lėmė šokas, patirtas supratus, kad mane ir britus vis dėlto skiria pastebimi ir reikšmingi kultūriniai skirtumai. Likęs Lietuvoje to niekaip nebūčiau įtaręs – pernelyg jau erzindavo lietuviškos tapatybės mistifikavimas literatūros pamokose. Tiesą sakant, stebėdamas draugus iš Anglijos ir Lietuvos pastebiu, kad išvykę žmonės daug geriau atpažįsta ir formuoja savo tautinę tapatybę. Ir dažnokai ne tik ją. Kartais tai daro net kiek įnirtingai ir agresyviai – taip, kaip pridusęs žmogus gaudo orą.
Tačiau nemanau, kad tai yra blogai. Pamatinių savo įsitikinimų keitimas ar kūrimas reikalauja daug energijos ir ryžto, tad dažniausiai įvyksta tik kaip šoko ar kokios kitos ekstremalesnės patirties pasekmė. O pamatinius įsitikinimus keisti naudinga – tai padeda išlaikyti proto plastiškumą.
Man kosmopolitiškumas ir asocijuojasi su proto plastiškumu ir neprisirišimu prie kokios nors plokščios gyvenimą aiškinančios teorijos. Bet čia tik asmeninė sąsaja; viską, ką galėjau pasakyti apie kosmopolitiškumą, pasakiau anksčiau.
