Jis nėra demaskuotojas, kaip kai kas jį stengiasi pavaizduoti, bet žmogus, sąmoningai griaunantis kruopščiai rengtą kovos su terorizmu programą.
Programos pagrindu rinkti duomenys visame pasaulyje skirti ne žmonių totaliniam persekiojimui ar perversmams rengti, bet, keičiantis informacija su kitų šalių specialiosiomis tarnybomis, apsaugoti piliečius nuo terorizmo, kuris nesiskaito su jokiomis priemonėmis.
Mes dar sužinosime, kam iš tikrųjų tokia išdavystė buvo naudinga, gal net užsakyta, ir bandymai akivaizdžią žalą pridengti kalbomis apie žmogaus teises šiuo atveju paprasčiausiai klaidina visuomenę.
Nors E. Snowdenas savo viešą veiklą pradėjo kitose valstybėse, vis dėlto lemiamu punktu tapo Rusija, kurios valdžia anaiptol nėra arši kovotoja už žmogaus teises. Skeptiškas V. Putino kalbėjimas bėglio ir išdaviko atžvilgiu, mano manymu, yra žaidimas. Neabejoju, Rusijos specialios tarnybos jau gavo, ką norėjo. Juolab, jog tai ne pirmas kartas.
Nacionalinė saugumo agentūra, kurioje dirbo E. Snowdenas, visuomenei žinoma mažiau nei CŽV, įkurta 1952 m. ir iš šešiolikos JAV specialiųjų tarnybų yra viena slapčiausių.
Ji užsiima radioelektronine žvalgyba: radijo erdvės, telefoninių linijų pasiklausymu, kompiuterinių ir modeminių sistemų, fakso aparatų spinduliavimo, signalų, skleidžiamų radarų ir raketų paleidimo įtaisų ir daugelio panašių dalykų kontrole.
Atlieka ir kontržvalgybines funkcijas: užtikrina ryšio linijų saugumą, rūpinasi šifruotos slaptos informacijos perdavimu, kuria šifrus ir tam reikalingą specialią įrangą.
Nuo 1960 m. kontroliuojami visi į JAV patenkantys ir iš valstybės išeinantys tarptautiniai radijo signalai. Žvalgybinė informacija renkama iš viso pasaulio. Tarnybos nuostatai, struktūra ir biudžetas įslaptinti.
Spėjama, jog pastarasis yra apie keliolika milijardų JAV dolerių. Visos žvalgybinės bendruomenės biudžetas – apie penkiasdešimt milijardų dolerių. Agentūra pavaldi gynybos ministerijai.
Darbuotojams draudžiama skelbti savo darbo vietą, dalytis prisiminimais, rašyti memuarus.
Gydytojai, aptarnaujantys personalą, taip pat kruopščiai tikrinami. 2000 m. NSA oficialiai patvirtino, jog egzistuoja tarptautinė programa, kurioje be JAV dalyvavo Didžioji Britanija, Australija ir Naujoji Zelandija, leidžianti kontroliuoti visus tarptautinius ir daugumą nacionalinių ryšių kanalų, nuo palydovinių telefonų iki elektroninio pašto. Tačiau ir į ypač griežtai įslaptintą tarnybą Rusija surasdavo kelią.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – NSA darbuotojų W. H. Martino ir B. F. Mitchello išdavystė. Užverbuoti dar JAV, 1959 m. abu pareigūnai Kuboje susitiko su KGB išorės žvalgybos atstovu ir perdavė kai kuriuos duomenis apie savo darbą. Po metų jau Maskvoje, transportiniu lėktuvu atskridę iš Havanos, jie pasiprašė politinio prieglobsčio. Propagandinėje spaudos konferencijoje perbėgėliai paskelbė „sensacingą“ naujieną, kad NSA peržiūri ir dešifruoja savo sąjungininkų slaptą korespondenciją ir pasiklauso keturiasdešimties valstybių ryšių linijas.
1958 m. seržantas J. F. Dunlapas buvo paskirtas NSA direktoriaus pavaduotojo ir tarnybos štabo viršininko vairuotoju. Jo užduotis buvo pervežti slaptus dokumentus iš vieno skyriaus į kitą.
1960 m. J. F. Dunlapas, stokodamas pinigų „platesniam gyvenimui“, sovietų ambasadai Vašingtone pasiūlė parduoti NSA slaptus dokumentus. Sandėris įvyko, bet keista, imuniteto tarnyba taip ir nepastebėjo neatitikimo tarp seržanto kuklios algos ir darbuotojo „naujo gyvenimo“.
Tik po kelerių metų kilus įtarimams po patikrinimo poligrafu, bijodamas demaskavimo, J. F. Dunlopas nusižudė. Nusikaltimas taip ir būtų likęs neatskleistu, jei ne našlės žmonos radinys po grindimis.
1963 m. politinio prieglobsčio Prahoje pasiprašė NSA darbuotojas V. N. Hamiltonas. Jis tuoj pat buvo nugabentas į Maskvą. Sovietinėje spaudoje išdavikas paskelbė , kad „… Graikijos, Jordanijos, Libano ir Turkijos valstybių šifruotos instrukcijos savo atstovams JTO į JAV valstybės departamento rankas patenka anksčiau už savo adresatus…“.
Turėdamas fenomenalią atmintį, V. N. Hamilton pateikė daug informacijos apie NSA struktūrą, šifrus ir žmones. Likimas perbėgėliui buvo žiaurus. Apnikus persekiojimo manijai, jis buvo naujų šeimininkų paguldytas į psichiatrinę ligoninę, kurioje išbuvo iki sovietinės imperijos griuvimo.
Pašauktam į kariuomenę ir nukreiptam dirbti į NSA R. S. Lipkai buvo pavestas slaptų panaudotų dokumentų naikinimas. Nusprendęs naikintinus dokumentus parduoti sovietams, jis iki tarnybos pabaigos ne tik „nesudegė“, bet dar ir „užsidirbo“. Ir tik po trisdešimties metų R. S. Lipka vis dėlto buvo areštuotas ir nubaustas aštuoniolikai metų kalėjimo.
Dirbęs keturiolika metų NSA ir pritrūkęs pinigų namo statybai R. W. Peltonas taip pat nutarė pagerinti savo finansinę padėtį prekiaudamas slaptais dokumentais. Šešerius metus bendradarbiavo su sovietų žvalgyba, kol jo nepadėjo demaskuoti jau į amerikiečių pusę perėjęs KGB darbuotojas.
Tai tik dalis viešai skelbiamų istorijų. Beveik visada, kai sovietinė žvalgyba naudodavo išdavikų pateiktą informaciją propagandiniais tikslais, buvo akcentuojamas JAV siekis kontroliuoti visus, net ir savo sąjungininkus. Tokiu būdu buvo stengiamasi supriešinti JAV ir kontinentinę Vakarų Europą. E. Snowdeno atveju, nors ir gudriau manipuliuojant pažeistų žmogaus teisų tema, tikslas tas pats.
* * *
Remtasi Polmar Norman, Allen Thomas B. Spy book: the encyclopedia of espionage. N.Y. 1998 ir oficialiais tarnybų internetiniais puslapiais.
