Neskanduoti įžeidžiamų šūkių, nerodyti nepadorių gestų. Saugumo sienelės, kiekvieno eitynių dalyvio patikra.
Eitynių transliaciją stebėkite gyvai.
Tokios griežtos saugumo priemonės prieš šiandien vyksiančias eitynes „Už lygybę”, apie kurias išgirdo iš apsilankiusių pareigūnų, Gedimino, o sovietmečiu Lenino, prospekto senbuviams kelia nuostabą, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
Paradai prospekte vykdavo ir sovietiniais laikais – gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją. Nors tarp jų dalyvių šmirinėdavo saugumiečiai ir persirengę milicininkai, niekas gyventojams apie saugumo priemones nekalbėdavo. To ir nereikėjo. Paradai vykdavo ramiai ir taikiai.
Saugumiečiai nesilankydavo
Prieš šeštadienio eitynes Gedimino prospekte įsikūrusias įstaigas, kavines jau aplankė pareigūnai, priminė apie saugumo priemones. Užeigų savininkams jie renginio metu siūlė užverti duris.
Ar prieš paradus sovietmečiu gyventojai buvo bent kartą sulaukę KGB ar milicijos darbuotojų vizito? Virš Vilniaus centrinio knygyno gyvenantis Romas papurtė galvą.
Teisėtvarkininkai anuomet niekada neužsukdavo gal ir dėl to, kad visas kvartalas buvo nomenklatūrinis – priklausė tuometei Ministrų tarybai. Vadinasi, gyventojai patikimi, politiškai patikrinti.
Be to, Romo kaimynas buvo vienas žymiausių sovietinės Lietuvos KGB veikėjų Ričardas Vaigauskas. Kam šaus į galvą tikrinti generolo pašonėje gyvenančius žmones?
„Sovietiniais laikais buvo rašyti ir nerašyti įstatymai. Visiems buvo aišku, ko nedaryti paradų metu”, – samprotavo Romas.
Tik apie 1985-uosius Ministrų taryba namą perdavė miestui ir jame apsigyveno ne vien nomenklatūrininkai.
Gyventojai ėmė keistis, bet ir naujakuriai žinojo, kaip elgtis paradų metu.
Girdi skanduojamus šūkius
Gedimino prospekte gyvenanti Julija Janulionienė eitynių nestebi ir nestebėjo. Ne todėl, kad jos buto langai būtų į kiemą.
Šeima gyvena palėpėje, kurioje įrengti stoglangiai. Tad apie eitynes moteris tik išgirsta, jei jų dalyviai per garsiakalbius kalba ar skanduoja šūkius.
„Pripratome prie triukšmo. Bet jeigu nori tylos – važiuok į kaimą gyventi. O čia juk miesto centras”, – sakė moteris.
Vienintelis nepatogumas – į palėpę šeštajame aukšte tenka kopti stačiais laiptais, nes lifto nėra.
Bet nei eitynės, nei sekmadieniais prospekte vykstantys sveikatingumo renginiai J.Janulionienės šeimai netrukdo.
Kiemsargiams – darbymetis
„Jau iš vakaro būdavo kalamos tribūnos prie tuometės Konservatorijos.
Išgirdęs darbininkų balsus, plaktukų kaukšėjimą nebūtum suklydęs – rytoj lapkričio 7-oji”, – prisiminė netoli Muzikos ir teatro akademijos gyvenanti Vanda Ščepavičienė.
Tądien minint Spalio revoliucijos metines jau iš vakaro prospektas nusidažydavo raudona spalva.
Vėliavomis būdavo apkaišomas kiekvienas stulpas.
Anot V.Ščepavičienės, ruošdamiesi sovietinei šventei kiemsargiai nerdavosi iš kailio, kad visi kampai blizgėtų.
Juk atvažiuos partijos veikėjai – neduokdie, jei kuris pastebės netvarką.
„Vakare išeidavome pasivaikščioti, o kiemsargiai dar dirba.
Net juokas suimdavo žiūrint, kaip jie kuopia tarpuvartes”, – prisiminimais dalijosi buvusi kirpėja.
Žvelgiant į paradų dalyvius, jai būdavo gaila studentų. Laukti, kol pražygiuos pro tribūnas, jiems tekdavo valandą ar net dvi. Tad žygiuodavo jie sustirę, pamėlę, varvančiomis nosimis.
Į atmintį įstrigo plakatai
Raudonai per paradus nusidažantį prospektą įsiminė ir jame gyvenantis advokatas Domas Balandis.
„Būdavo daug plakatų, šūkių. Tiesiog jūra.
Visi jie būdavo parašyti raudonomis raidėmis arba raudoname fone. Aišku, atrodydavo dirbtinai”, – prisimena jis.
D.Balandis taip pat tvirtino, kad prieš paradus prospekto gyventojai jokių tiesioginių nurodymų negaudavo.
Tiesiog jiems buvo įskiepyta – netrukdyti. Tad niekam net minčių nekildavo šaipytis žvelgiant pro langus ar garsiai šūkauti.
Užtai dabar vaivorykštės spalvų vėliavos bus nešamos nuoširdžiai, be prievartos.
Pyksta ant blyninės klientų
Dabar R.Vaigausko kaimyną Romą labiau piktina ne eitynės. Jų dalyviai eina ir nueina. Kaip ir Krišnos garbintojai.
Juos prospekto gyventojai dėl nuolat kartojamo „Harė” praminė artojais.
Blogiau – pirmajame aukšte įsikūrusi blyninė. Iš pradžių ten veikė kavinė, kuri neprekiavo alkoholiu. O dabar į užeigą per savaitę atvežama ir po dvidešimt statinių alaus.
Blyninės klientai nevengia savo gamtinių reikalų atlikti ir kieme, nors jis uždaras.
Nelegaliai pasigaminę vartų raktus, jame net automobilius name negyvenantys asmenys įsigudrina palikti.
Neisi – kvies „ant kilimo”
D.Balandžio žodžiais, sovietmečiu paradus prospekte rengdavo valdžia, o dabar eitynes organizuoja visuomeninės grupės – patriotiškai nusiteikęs jaunimas ar gėjai.
Skiriasi jos ir tuo, kad anais laikais į paradus buvo verčiama eiti: „Jei nenueisi, kitą dieną mažiausiai kvies „ant kilimo” pas politruką. Bet galėjo būti ir dar blogiau.”
Filosofijas studijas baigusios J.Janulionienės eitynės „Už lygybę” nežeidžia – joms ji abejinga: „Žmonės dabar piktoki. Galbūt tai jiems proga pasipiktinti?”
Jaunuoliai sustabdė šarvuočių koloną
Nors sovietmečiu paradai prospekte būdavo ramūs ir taikūs, vienas incidentas vis dėlto įvyko.
1989 metų lapkričio 7-ąją šarvuočiams atvažiavus nuo Katedros prie plokštelių parduotuvės greta tuometės Lenino aikštės, koloną sustabdė keli studentai. Tarp jų buvo ir dabartinis Vilniaus meras A.Zuokas.
Iššokę prieš koloną jie sustabdė eismą. Kol draugovininkai atsitokėjo ir prasiveržė prie jų, nutempė nuo prospekto grindinio, praėjo kelios minutės.
Eitynės buvo sutrikdytos. Netrukus apie tai šnekėjo visas Vilnius, žinia pasklido ir po Lietuvą.
