O kaip dėl manęs? Iš visų teisių, kurias aš turiu, viena visą laiką lieka nepaminėta. Tai mano teisė būti abejingam.
Šią savo skiltį rašau penktadienį, tad šeštadienio gėjų ir lesbiečių eitynių Vilniuje rezultatas man nežinomas. Ir labai gerai, kad nežinomas: man absoliučiai vienodai rodo, kaip ten baigsis ir kurios vėliavos laimės. Nekaso, nejaudina, neliečia.
Tiesą sakant, aš žinau, kaip viskas baigsis: tūkstančiai žmonių linguos galvom, tik į skirtingas puses, ir komentuos, komentuos, komentuos. Vieniems tai bus istorija apie Lietuvą, dar kartą parduotą kosmopolitams ir iškrypėliams, kitiems – dar vienas patvirtinimas, kokia šalis atsilikusi, tamsi ir kaip ją reikia gydyti.
Aš ne gydytojas, bet jau dabar jums galiu pasakyti prognozę: nė viena pusė nesijaus nugalėtoja ir abi kaltins valdžią bei žiniasklaidą. Pirmąją – kad gynė ne tą pusę, antrąją – kad netinkamai nušvietė (tendencingai, užsakytai ir visuomet kitos pusės naudai).
Žinote, kas mane labiausiai erzina šiame reikale? Užknisa, tikrai. Kad šiais laikais turi užimti poziciją, arba tu būsi paskelbtas abejingu, o abejingumas yra kone visuotinai pripažintas amoraliu požiūriu.
Atsiprašau, kas taip nusprendė? Pastarąjį kartą, kai tikrinau ir skaičiau gyvenimo Lietuvoje taisykles ir piliečių teises (galite įsigyti visuose geruose knygynuose), ten buvo parašyta, kad Lietuva yra laisva šalis.
Ten nebuvo parašyta: „Lietuva yra laisva šalis tiems, kam rūpi ir kam ne vis tiek, ir kas, suraukę veidus, norėtų, kad visiems rūpėtų taip pat.“ Aš neprivalau turėti nuomonės apie viską, atsikniskit nuo manęs.
Laisvoje šalyje viena iš laisvo piliečio teisių yra domėtis ir rūpintis tuo, kas jam rūpi. Ir nesidomėti, kas jam nerūpi.
Tai štai, yra dalykų, kurie man nerūpi.
Pirmas. Klimato kaita.
Antras. Ko nori mergaitė?
Trečias. Stiklinių dangoraižių poveikis miesto grožiui.
Ketvirtas. Kaip jums susimokėti už buto šildymą, jei atlyginimas – tūkstantis litų, o šildymo sąskaita – du tūkstančiai.
Penktas. Gėjų ir lesbiečių teisė žygiuoti per miestą.
Aš suprantu, kad kai kurie (o gal ir visi) šie dalykai rūpi kitiems asmenims, ir dėl to neturiu jokių problemų. Tegu rūpi jums, o man tai ne. Atsikniskit nuo manęs, aš turiu savo rūpesčių, jeigu nepastebėjot.
Dar daugiau pasakysiu. Jei gamta jus sukūrė gėjais ir lesbietėmis – neturiu dėl to problemos. Jūs tokie pat, kaip aš. Jei jūs norite apie tai skelbti – aš irgi neturiu problemos. Norite žygiuoti? Dėl manęs – prašom.
Jums kažkas nori uždrausti žygiuoti? Tai ir aiškinkitės su tais, kas draudžia, kuo čia aš dėtas? Aš žygiuoti nenoriu, ir čia ne mano problema.
Aš jums savo problemas bruku? Nebruku. Tai ir jūs man nustokit zyzti į ausį. Ir nustokit svaidytis citatomis apie tai, kaip geriems žmonėms nesikišant, pasaulyje vyksta baisūs dalykai. Man jūsų neurotiškas reikalavimas, kad kitiems skaudėtų taip pat, kaip jums, nedaro įspūdžio. Ir nedrįskit gretinti savęs su holokausto metu persekiotais žydais. Nebent norėtumėt išgirsti, ką apie jus galvoju, jūs susireikšminę verksniai.
Tą patį noriu pasakyti visiems, kas kviečia į kitą pusę – pacypauti dėl „iškrypėlių“. Perfrazuojant žinomą posakį, užsivartykit karstais. Negerbčiau Lietuvos, jos žmonių ir paveldo, jei manyčiau, kad jai nors mažiausią grėsmę keltų eitynės. Maža to, jei kieno nors smegenyse sužaibuoja, kad nuo propagandos įprastos orientacijos žmogų galima apsukti kiton pusėn, tai, žinote ką – taip kvailiams ir reikia. Jų neracionali, buka, primityvi baimė ir yra jiems geriausia bausmė, o aš neturiu jiems laiko.
Galbūt aš kada nors irgi sugalvosiu surengti paradą, kartu su kitais, daugelio nekenčiamais, žmonėmis. Aš eisiu gatve ir nešiu transparantą: „Aš toks gimiau – piktas, kandus ir talentingas. Tai mano teisė.“
Kartu su manimi žygiuos kiti žmonės, iš kurių šaipomasi – arba jie niekinami – dėl jų rašymų, grojimų, dainavimų ir televizijos laidų. Mes nešimės juodus balionus ir vietoje papliauškų ir švilpynių grosime saksofonais ir klavišiniais sintezatoriais. Aš deklamuosiu savo eiles, ir kuo daugiau bus besipiktinančių, tuo ilgiau truks mano kūrybinis pasirodymas.
Jums baisu jau dabar? Gerai. Nes turite mane toleruoti. Tolerancija tokiems, kaip aš, – irgi tolerancija, nepamirškite to. Jūs minėjote, kad mes visi esame lygūs. Tai reikštų, kad ir aš esu lygus jums, kad ir kaip jums tai būtų atgrasu, pamatyti raudoną ir šviečiantį lygybės ženklą tarp jūsų pačių pakylėtos teisingos esybės ir manęs, Lietuvos žiniasklaidos pykčio ir kandumo valdovo. Tai štai, tas mano planuojamas paradas. Aš jį pavadinsiu „Chamai ir narcizai – irgi žmonės“.
Kitoje barikadų pusėje rinksis minia, krauju pasruvusiom akim, kuri spjaudysis pro išpuvusius dantis, mojuos gyslotais kumščiais su odinėm riešinėm ir reikalaus mus sutvarkyti, kad mes nepaverstumėm likusios Lietuvos į mus panašiu kraštu. „Uždrausti suįžūlėjusius grafomanus ir dundukus!“ „Gana dėmesio menkystoms!“ Jie bandys veržtis per barikadas, tačiau, susipainioję savo margose skarose („bandanomis“ vadinamose) ir megztuose sijonuose, nesugebės to padaryti, ir susmuks ant grindinio fotografų džiaugsmui.
Ir kai jums visas šis renginys ir konfliktas atrodys absoliučiai neaktualus, ir sakysite – „apie ką čia?“, ir būsite visiškai abejingi, tas abejingumas irgi bus jūsų šventa teisė.
