Vytenis Traidenis pranešė pačiai:
– Būsiu visos Europos pirminykas!
Moteriškei net kruopos pabiro.
– Tai kur link dabartės eis Europa?
– Vokiečiai tegu eina į Maskvą, – nurodė vyras. – O mes nesikišim. Mums naudinga, kad abi pusės pasilptų.
– O lenkai?
Vytenis Traidenis žengė į priekį.
– Gal vokiečius pirmiau Lenkijon nukreipt? – svarstė. – Vokiečiai irgi turi dvigubą W. Tegu galynėjasi. O į Maskvą gali prancūzai eit.
– O kitos šalys?
Vyras tik ranka numojo.
– Kitos ne tokios svarbios. Ir aš dar nespėjau suskaičiuot, kiek jų ten yr...
– Girdėjau, yra tokia šalis – Olandija.
– A kam tokios reik?
– A nežinau. Gal sūriui spaust. O gal krantui sutvirtint, kad rimtų šalių vandenys neužlietų.
– Ką dar girdėjai?
– Yra Slovėnija... Slovakija...
– Tai Slovėnija ar Slovakija?
– Abi.
– Čia jau netvarka! – piktinosi vyras. – Išmokas skirdamas tik susipainiosi... Kodėl slovakai slovėnais negali būt?
– Suprasi...
– Rusus paleist! – rūstavo Vytenis Traidenis. – Kur rusas praeina, ten visados mažiau valstybių lieka. Natūrali reguliacija! O, va, demokratinis sprogimas... Jei valstybės ir toliau dauginsis kaip triušiai... Kas čia bus? Ne, to nevalia palikt savieigai
Žmona dar bandė priešgyniaut:
– Ir mes neseniai atsiradom, Pirminyke...
– O gal ir be reikalo!
– Pasaulį pamatėm... Save parodėm...
– Po tokio pasirodymo padori valstybė vėl išnyktų, – atšovė Vytenis Traidenis.
Bet ūmai žengė atgal.
– O gal ir natūraliau būtų, jei iš Europos žemėlapio pirmiau išnyktų senosios valstybės – Anglija, Vokietija... O jauniklės dar gali paūžt. Kai senės nebetrukdys, tai ir mes parodysim, ką galim. Net futbole! Nors jei ir ten galva reikia dirbt, tai...
– Tegu pirma žvyrkelį iki sodybos išasfaltuoja, – nurodė žmona. – O po to jau išnyksta.
– Kto? – kažkaip prorusiškai žioptelėjo vyras.
– Vokiečiai. Mat jei mūsiškiai dirbs, tai duobėm išeis.
Vyras įdėmiai nužvelgė žmoną.
– Jūs europietė? – pasidomėjo.
Ta kaukštelėjo prancūzišku batonu anam per pakaušį.
Vyras linktelėjo ir atsakė jau su europietišku akcentu:
– Twarka bius.
Pradėjo nuo žvyrkelio.
Euromąstymas
Aš labai tolerantiškas. Aš galiu net vyrą mylėt. Bet tik tokį, kuris nekalba storu balsu, turi dailią figūrą, triūsia virtuvėj, skalbia ir lygina. Mano mylimas vyras privalo būti niekuom ne prastesnis už moterį. Antraip kam jis man?
Aš tolerantiškas ir visiems svetimšaliams, kol jie būna svetimoj šaly.
Aš galiu net kitas kultūras gerbt. Nors kokia ten kultūra – trepsėt ir ūkčiot... Bet žiūrėdamas, kaip jie trepsi, aš suprantu, koks kultūringas esu pats.
Aš tolerantiškas ir kitaip mąstantiems, nors netikiu, kad galima kitaip mąstyti. Kai aš matau trobą, tai ir mąstau: troba.
Gal jūs kitaip mąstote dėl to, kad sėdite šiltoj troboj, o aš stoviu lauke. Lietuje. Basas.
Jums linksma? Jūs dviese? Vienas baltas, o kitas spalvotas. Baltas armonika griežia, spalvotas trepsi.
Aišku, aš esu tolerantiškas kitų nuomonei, nors man aišku: jei jūs turit kitą nuomonę, tai į mano nuomonę jums nusispjaut. Jūs manot, aš nieko nesuprantu?
Bet kai padegsiu jūsų trobą, tai suprasit, kad aš viską supratau.
Tolstantys
Žvelgiu į save... Žinau, kad viso pasaulio reikia ieškoti savyje. Tik nerandu.
Sako, žmogaus siela – patamsiai. Bet aš tai į šviesą veržiuos...
Vėlgi sako: reikia įsiklausyt į sielos balsą ir daryt, ko siela trokšta. Šitaip esą geriausia.
Įsiklausau... Labai jau nerišliai šneka. Bet panašu – prašo, kad nieko nedaryčiau.
Nedarau. Vėl nerimsta. Bet aš patyręs, numanau, kas anai yr...
Siela trokšta išgert.
Aš tai ne! Aš tai žinau, kad gerti – blogai.
O, va, siela kažkodėl nori, kad aš gulėčiau ant grindų. Su rūbais. Gal net apsivėmęs! Mano siela įsivaizduoja, kad būtent šitaip man bus geriausia.
O aš gal skrist noriu!..
Su metais gi subrendau, proto įgijau... O siela amžinai jauna. Ką ji apie mane beišmano...
Keliai, mašinos, žmonės
Įsižiebia raudona, ir aš, kaip visuomet, užsisvajoju prie vairo... Štai aš, rūstus policininkas, sustabdau damą.
– Jūs viršijate leistiną svorį.
Ji nužvelgia mano karišką stotą.
– Suimkite mane...
Aš suimu, kilsteliu.
– Pypt! – aistringai rikteli jinai.
– Pypt, pypt! – taip pat karštai atsiliepiu aš.
Kultūringi meilužiai visuomet tik šitaip šnekas...
– Pyyypt!
Ak, tai jau žalia įsižiebus, ir kažkoks tipas pypsi man už nugaros. Žinau, kad kiekvienas pypt reiškia keiksmažodį. Aš ir pats taip elgiuos. Aš net pėsčias eidamas nešiojuos signalą. Jį spūsčioju bendraudamas su praeiviais.
– Ko tu (pypt!) stovi kaip (pypt!)...
Bet kai kiti pypina, man nepatinka.
Išlipęs iš mašinos paspardau padangas, kaip esu matęs darant rimtus vairuotojus. Apspardytos mašinos, manding, paklusnesnės.
O tas pypnius pernelyg arti sustojęs, negali išsukt į kitą juostą. Juokinga!
Pagaliau išsukęs kad dėbtels į mane. O jo buka mašinikė kad sumauros! Bet aš ir anai spėju įspirt...
Iš kažkur išdygęs policininkas teiraujasi, ką aš čia darąs.
– Bene smurtas kelyje prieš leng... (vos nepasakau – lengvo elgesio) ...vąsias mašinas draudžiamas? – teiraujuos.
Tokio įstatymo nesą, bet...
Žiebiu saviškei į lempą.
– Dabar važiuos, – paaiškinu.
Sėdu ir nuvažiuoju. Matau, kaip policininkas styro vidur gatvės, spoksodamas į mane. Dar po mašina papuls!.. Stabteliu ir bandau grįžt atbulas. Tai nelengva, nes kiti šia juosta juda į priekį.
– Čia stovėti draudžiama! – šaukiu.
Policininkas kyšteli man savo daikčiuką.
– Papūsk!
Viliokiškai prisidengiu klevo lapu ir kyšteliu pompą.
– Tu pirmas.
Jis maivosi.
– Gerai, – juokiuos. – Pirma išgerkim, tada pūsim.
Stvėręs skėtį, pamakaluoju, norėdamas nukreipt eismo srautą šalin. Bet abejoju, ar tai teisingi ženklai, tad iškeliu skėtį į viršų. Tikrai žinau, kad tai reiškia: eismas draudžiamas. Draudimą dar sustiprinu skėtį išskleisdamas.
Eismo dalyviai nereaguoja, o policininkas nereaguoja į juos. Tas dailus vyriokas jau įsižiūrėjęs į mane, ir tai paglosto mano savimeilę.
Jis net pakviečia mane į savo mašiną!
Kultūringesnis pirmiau pakviestų į restoraną. Bet ko iš policininko norėt...
Maniau, kad mašinoj...
Bet jis kažką rašo knygutėj, paskui išplėšia lapą ir paduoda man.
O aš jau seniai parašęs! Todėl išplėšiu iš savo knygos ir paduodu jam net du lapus.
Išsiskiriam it seni bičiuliai. „Galėjau paprašyt, kad iš pistoleto duotų pašaudyt”, – topteli.
Bet skubu į Santariškes.
Knygos ir žmonės
Santariškėse – naujausios Antano knygos „Apie daiktų prigimtį” pristatymas.
Slaugė vežimėliu atridena Antaną. Šis dar sveikas, bet nori būti arčiau skaitytojo.
– Šiandien ypatinga diena, – susijaudinęs pradeda Antanas. – Šiandien jūs visi stovite ant slenksčio...
Slaugė kumšteli, ir Antanas pasitaiso:
– ... gulite ant lovos. Šiandien jūs išeinate iš gyvenimo...
Ir, kaip tokiais atvejais įprasta, visiems linki laimės, ištvermės, optimizmo...
Apžvelgiu auditoriją... Knygų nūnai niekas nebeskaito ir net į pristatymus nebeateina. Tad Antano sumanymas – pristatyti knygą sunkių ligonių palatoj – labai šiuolaikiškas.
Kažin ką veikia buvę skaitytojai? Juk laisvas žmogus, juolab bedarbis, turi marias laiko. Ypač dabar, kai namuose draudžiama smurtaut.
Sėdi ir geria? Koks ten gėrimas, žinant, kad išgėręs nepasmurtausi.
Žiūri reklamas su senų filmų intarpais? Bet tokių prisižiūrėjus vėl nervai...
Visi psichologai susinervinusiam žmogui pataria pabendraut su artimaisiais. Bet visi policininkai tą draudžia. Ko tad stebėtis savižudybių gausa?..
– Mano herojus pažengęs toliau už jus, – tęsia Antanas. – Po eilinės sveikatos reformos jis atsiduria tunelyje, kurio gale regi šviesą. Artėdamas į tą šviesą, prisimena visą savo gyvenimą, kuriame šviesos buvo taip mažai. Sąmonė gęsta, bet nušvinta sukaupta pasąmonėj...
Toliau Antanas, kaip jam būdinga, kelia svarbiausius klausimus:
– Ar tik sąmonė turi pasąmonę, ar taip pat ir kiekvienas daiktas turi savo padaiktį? Ar tai būdinga tik rimtiems daiktams? Jei nebūtų to, ar nebūtų ir ano, kuris išeina iš to? Kas yra tas?..
... Grįžęs namo, tyrinėjau daiktus. Langas turi palangę, suolas – pasuolę. Žmona turi mane.
Išnešu suolą. Pasuolės nelieka.
Išdaužiu langą...
– Kas čia darosi? – šaukia žmona.
– Ir man mįslė, – skėsčioju rankom. – Turėtų ir palangės nelikt.
Žmona kad ims kelt vėjus!
– Tu!.. Tu tū-ū!..
Vėjai išneša mane...
Reiks Antano paklaust, ar dar esu.
