Ką apie mūsų valstybę ir visuomenę pasakė praėjusį šeštadienį Vilniuje surengtos homoseksualų eitynės „Baltic pride”, kurios buvo išskirtinės tuo, kad pirmą kartą vyko centrinėse visos valstybės erdvėse – Gedimino prospekte ir Lukiškių aikštėje?
Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad demokratijos ir teisės egzaminą šį kartą pasistengė išlaikyti pagrindinės mūsų valstybės valdžios institucijos.
Trijų mėnesių kovos teismuose su renginio organizatoriais karuselę užsukusi sostinės savivaldybė tvirtino, kad eitynės turėtų vėl vykti nuošalesnėje Upės gatvėje, nes Gedimino prospekte bus sunkiau užtikrinti tvarką, bus sutrikdytas miesto gyvenimas.
Šiuos savivaldybės argumentus galima suprasti ir pagrįsti.
Tačiau tašką teisminiuose ginčuose padėjęs Vyriausiasis administracinis teismas priminė, kad piliečių teisė susirinkti ten, kur jie teisėtai nori, yra svarbiausia.
Pasak teismo, ši teisė turi būti garantuota nepaisant nieko – nei to, kad tie piliečiai yra mažuma, o jų tapatybė ir pažiūros yra nepriimtinos didelei daliai, o gal net daugumai visuomenės.
Šią priedermę turėję įgyvendinti policijos pareigūnai su ja susitvarkė pagirtinai.
Tiesa, policijos pajėgos atrodė šiek tiek sutrikusios, kai kartu su eitynių dalyviais atkeliavo iki Lukiškių aikštės.
Iš ten policininkams teko skubiai išstumti šių eitynių priešininkus. Jie netrukdomi buvo čia užėmę pozicijas.
Tačiau visais kitais atvejais pareigūnai veikė tarsi laikrodis. Jie iš karto ant žemės paguldė ir po to ant rankų išskraidino savo rinkimų kampaniją uoliai vykdantį Seimo „tvarkiečių” vedlį P. Gražulį, kuris praėjusiose eitynėse ilgai plaikstėsi kone netrukdomas.
Lygiai taip pat buvo atriboti ar tiesiog nuvesdinti atokiau ir kiti rėksniai, burnotojai ar pasikėsinę smurtauti.
Šimtų pareigūnų triūsas pareikalavo ne tik brangaus policijos darbo laiko, bet ir kone poros šimtų tūkstančių iš ir taip lieso policijos biudžeto.
Vis dėlto svarbesni yra kiti skaičiai. Pirmiausia tai palyginti nedidelis, nesiekęs ir trijų dešimčių, sulaikytųjų skaičius. Dauguma jų buvo sulaikyti už smulkius pažeidimus.
Be to, patys policijos vadovai pažymėjo, kad protestuotojų kitoje barikadų pusėje buvo gerokai mažiau nei prieš trejus metus ir jie buvo ne tokie agresyvūs, kaip tuomet.
Negana to, tarp eitynėse tiesiogiai nedalyvavusių ir ant šaligatvių bei Lukiškių aikštės prieigose besibūriavusių žmonių buvo ir daug tokių, kurie atvirai palaikė ir sveikino eitynių dalyvius.
Žinoma, su seksualinėmis mažumomis susiję reikalai mūsų visuomenėje sulaukia didesnio atgarsio nei daugelis kitų temų ir problemų, o sunkesne ar lengvesne aklos homofobijos forma serga didelė visuomenės dalis.
Tačiau agresyvią antieuropietišką, antidemokratinę ir homofobišką ideologiją išpažįstantys tautiečiai, pasiryžę bet kada griebtis fizinio ar psichologinio smurto, yra ir lieka akivaizdi mažuma.
Tuo atveju, jei blaiviau mąstanti visuomenės dalis ir toliau darysis politiškai aktyvesnė, šios publikos laukia liūdnas likimas.
Tai pamoka ir mūsų valdžios grietinėlei. Juk ji greičiausiai taip pat pervertino pavojų savo reitingams ir neišdrįso pasekti užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus ar saujelės Seimo liberalų, atvirai rėmusių eitynes ir demokratiją, pavyzdžiu.
Kita vertus, pačių eitynių dalyvių – homoseksualų ir jų rėmėjų – gretos, siekusios iki pusės tūkstančio žmonių, buvo gerokai gausesnės negu prieš trejus metus.
Tarp eitynių dalyvių buvo gausu įvairių svečių iš užsienio. Vienas jų – garsaus JAV kovotojo už žmogaus ir homoseksualų teises, iš Lietuvos kilusių žydų palikuonio H. Milko sūnėnas S. Milkas.
„Tradicinių vertybių” gynėjo nušauto JAV politiko giminaitis interviu „Lietuvos rytui” dar prieš eitynes sakė, kad nedramatizuoja situacijos trečią dešimtmetį skaičiuojančioje nepriklausomoje Lietuvoje.
Dar prieš tris dešimtmečius tose pačiose JAV padėtis buvo kur kas blogesnė.
Tuo metu už homoseksualumą žmonės sėsdavo į kalėjimą, o aklos agresijos ir neapykantos tokiems žmonėms visuomenėje irgi buvo ne mažiau, o galbūt net ir daugiau.
Svečias konstatavo, kad iki tokių seksualinių mažumų paradų, kokius galima išvysti Vakarų miestų gatvėse, ir iki tokio pakantumo gėjams ir visiems kitiems „ne tokiems”, koks vyrauja ten, Lietuvai dar toli.
S. Milkas taip pat įžvalgiai pažymėjo, kad ir patiems Lietuvos gėjų aktyvistams reikėtų būti aktyvesniems, mažiau užsidariusiems savo rate, megzti ryšius su kitomis visuomenės grupėmis ir verslu.
Tačiau, kaip ir svečias iš JAV, mes patys negalime nepastebėti, kad mūsų visuomenė progresuoja – progresuoja sunkiai, dažnai trypčiodama vietoje, bet vis dėlto juda į priekį.
