Ikiteisminio tyrimo apklausos, teismų maratonas, kainavęs sostinės mero postą, sužlugdyta politiko ateitis, stresas šeimai.
Tai tik dalis smūgių ir išgyvenimų, kuriuos teko patirti 53 metų V. Navickui.
Subliūškus visiems kaltinimams jis nusprendė pats bylinėtis su valstybe ir prokuratūra.
V. Navickas nusprendęs – jei teismas patenkintų ieškinį, visus priteistus pinigus paaukotų labdarai.
„Ne pinigų man reikia, o asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad negalima leisti teisėsaugai politikuoti ir savavaliauti, žeminti žmogaus orumą”, – kalbėjo buvęs Vilniaus meras.
Pasišaipė, kad nepasodino
Kaip jaustis žmogui, kurį daugiau nei dvejus metus juodina ir bando paversti nusikaltėliu?
V. Navicko nuomone, tai geriausiai iliustruoja vienas pavyzdys. Vienas, bet ne vienintelis.
Kilus triukšmui, teisėsaugininkams besišvaistant kaltinimais, V. Navickas paskambino į vieną automobiliais prekiaujančią bendrovę, nes žmonai Jolantai ieškojo automobilio.
Su vadybininke telefonu aptaręs reikalus ir sutaręs dėl naujo automobilio išbandymo V. Navickas nespėjo padėti ragelio ir išgirdo, kaip įmonės atstovė sako kolegai: „Na, va, Navickas skambino. Dar nepasodino.”
„Vadybininkei perskambinau ir pasakiau: „Navicko nepasodino ir nepasodins, nes jis nieko bloga nepadarė”, – prisiminė neseniai išteisinamąją teismo nutartį išgirdęs V. Navickas.
„Tai tik vienas pavyzdys, kaip žmogus, kuris visiškai nesusijęs su įvykiais savivaldybėje, byla, mėgino mane drabstyti purvais.
Ir pamėgink dabar tuos purvus nuplauti”, – atsiduso V. Navickas.
Skaičius sugalvojo pats
Buvusio Vilniaus mero konservatoriaus V. Navicko nesutarimai su partijos kolega savivaldybės kontrolieriumi Šarūnu Skuču kilo 2010 metų gegužę.
Š.Skučas teisme tikino, kad sostinės vadovas reikalavo perrašyti bendrovių Vilniaus šilumos tinklų ir Vilniaus vystymo kompanijos audito išvadas.
Alyvos į ugnį šliūkštelėjo viešas Š. Skučo pareiškimas, kad savivaldybė už Balsių vidurinės mokyklos statybą neva permokės 82 mln. litų.
Meras už tai Š. Skučui žodžiu nurodė parašyti atsistatydinimo pareiškimą, nutarė pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir per tarybos posėdį pasiūlė kontrolierių atleisti iš pareigų.
Tarybos nariai Š. Skučo neatleido, o jis teismo salėje nagrinėjant V. Navickui mestus kaltinimus prisipažino, jog skaičių, kiek miestas yra neva permokės už mokyklos statybą, nustatė pats.
Žodžiu, 82 mln. litų tebuvo išgalvotas skaičius.
Priekaištavo dėl pavaldinio
V. Navickas teisme neslėpė, kad nebuvo patenkintas Š. Skučo darbu. Merą pasiekė kalbos, kad kontrolierių darbo metu matė kavinėje, taip pat žaidžiantį tenisą.
Prieš 2010 metų rugsėjo 9 dienos Š.Skučo vizitą pas merą jis buvo atleidęs savivaldybės tarybos sekretorių Arūną Totoraitį.
Kontrolierius Š. Skučas šį žmogų vėl priėmė į darbą – į savo vadovaujamą tarnybą.
Š. Skučui einant pas merą A. Totoraitis savo geradariui įdavė diktofoną.
Kontrolierius tikėjosi, kad V. Navickas kalbės apie jo reikalus, ir ketino tai užfiksuoti, bet meras jam ėmė emocingai priekaištauti, kam šis priėmęs kartą jau atleistą asmenį.
„Tai buvo emocija – įspėti žmogų, kad jis turės problemų, ką gyvenimas ir parodė”, – aiškino V. Navickas.
Iš tiesų – po dviejų mėnesių Š. Skučui teko atleisti A. Totoraitį.
Rimtai tyrė iškarpytą įrašą
Norint Lietuvoje iškelti baudžiamąją bylą, atrodo, užtenka lifte pasakytų žodžių.
Su meru nesutariančiam Š. Skučui pasirodė, kad V. Navickas naudojasi savo įtaka.
Jis kontrolieriui ištaręs: „Žiūrėkite, ką jūsų auditoriai rašo dėl per didelės pastato nuomos, – šito negali būti.”
Apklausose ir teisme šis epizodas buvo ilgai nagrinėjamas, bet duomenų, kad V. Navickas siekė paveikti audito išvadas, valstybės tarnautoją, rasti nepavyko.
Ekspertai, specialistai rimtai ėmėsi tirti ir garso įrašą, Š. Skučo mero kabinete užfiksuotą 2010 metų rugsėjo 9-ąją. Prokuratūros kaltinime nurodyta, jog tai svarbiausias V. Navicko kaltę pagrindžiantis įrodymas.
Nesvarbu, kad pokalbis įrašytas be pašnekovo žinios, nebuvo originalus ir vientisas.
Tai tik garso įrašo kopijos ištrauka, iš kurios buvo iškarpyta visa informacija, susijusi su A. Totoraičiu.
Teisminio nagrinėjimo metu buvo pateiktas dar vienas šio garso įrašo variantas, kurio turinys akivaizdžiai skyrėsi nuo tirto ikiteisminio tyrimo metu. Jis buvo gerokai išsamesnis.
V. Navicko ir Š. Skučo pokalbį sutrumpino pats A. Totoraitis, kuris ir buvo įrašo iniciatorius.
Bet ištrynus frazes turinys, aišku, buvo iškreiptas.
Teismui teko pripažinti, kad V. Navicko nuogąstavimai pokalbio metu buvo pagrįsti. Š. Skučui, kuriam jis reiškė priekaištus, teko A. Totoraitį atleisti.
Slapta įrašytas ir po to iškarpytas pokalbis netapo įrodymu, bet tai išsiaiškinti prireikė net dvejų metų.
Neteikia reikšmės auditui
V. Navicko nuomone, Š. Skučas šioje istorijoje buvo ir vienas svarbiausių veikėjų, ir įrankis.
Buvęs meras prisiminė, kad atleidus A. Totoraitį iš savivaldybės tarybos sekretoriaus pareigų jis ne kartą buvo užsukęs į sostinės vadovo kabinetą, prašė grąžinti į darbą.
Savaime suprantama, jog sulaukus neigiamo atsakymo buvo kuriami keršto planai.
Dėl to ir buvo pasitelktas Š. Skučas, kuriam A. Totoraitis įteikė diktofoną, kai kontrolierius ėjo pas merą.
„Buvo vienas pokalbis, išėjo visai kitas”, – prisimindamas pokalbio su Š.Skuču garso įrašą, kurį A. Totoraitis iškarpė ir viešai paskelbė, liūdnai nusišypsojo V.Navickas.
Politikas pasaka pavadino per teismų maratoną daugybę kartų skambėjusius kaltinimus, kad mėgino daryti įtaką, jog būtų perrašytos Kontrolės ir audito tarnybos atliktų auditų išvados: „Vienas auditas jau buvo atliktas ir jam jokios įtakos daryti negalėjau.
Kito audito išvados buvo svarbios tik įmonės direktoriui, taip pat jame buvo kalbama apie neteisėtai išmokėtus kelis tūkstančius litų.
Ne paslaptis, kad savivaldybės atliekamas jai priklausančių įmonių auditas didelės reikšmės neturi.”
Ryšiai su „tvarkiečiais”
V. Navickas įžvelgia ir gilesnių ilgu bylinėjimusi virtusio konflikto, kuriame daug svarbesnis vaidmuo tenka prokuratūrai, priežasčių.
Tapęs meru ir aptikęs savivaldybei nenaudingą tuščių patalpų Vilniaus verslo uoste nuomos sutartį, jis kreipėsi į prokurorus dėl viešojo intereso gynimo.
Ta sutartis be teisės ją nutraukti 10 metų buvo sudaryta, kai Vilniui vadovavo „tvarkietis” Juozas Imbrasas. V. Navickas ne kartą sakė, kad ši sutartis miestui nereikalinga ir nenaudinga, tai – pinigų plovimas.
2007 metų pabaigoje bendrovė „Vilniaus planas”, kurios steigėja ir vienintelė savininkė yra savivaldybė, kreipėsi į bendrovę „Nekilnojamojo turto gama” su prašymu išnuomoti patalpas, esančias Vilniaus verslo uoste – pastate šalia savivaldybės dangoraižio.
„Nekilnojamojo turto gama” priklauso bendrovei „Vėtrūna”, kuri seniai garsėja glaudžiais ryšiais su „tvarkiečiais”.
Už orą – po milijoną litų
Nors savivaldybėje patalpų netrūksta, „Nekilnojamojo turto gama” dešimčiai metų jai išnuomojo 2,216 tūkst. kvadratinių metrų ploto. Kvadratinio metro kaina – 65 litai.
Viename išnuomotame aukšte įsikūrė keturios sostinės savivaldybei priklausančios tarnybos ir įstaigos.
Kitas išnuomotas aukštas liko nenaudojamas.
Jo plotas – daugiau kaip tūkstantis kvadratinių metrų.
Taip vien tik už orą savivaldybė keletą metų atseikėdavo po 1 mln. litų.
Keršyti sumanė prokurorai?
Kai savivaldybė nutraukė sutartį dėl patalpų nuomos, iš prokuratūros sulaukė atsakymo, kad ši viešojo intereso negins.
Ar ne dėl to, kad „Vėtrūna” statė Generalinės prokuratūros pastatą sostinės Rinktinės gatvėje?
Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui dėl V. Navicko neva padarytų nusižengimų, prokuratūros vaidmuo buvo itin didelis.
„Ši byla turėjo būti nutraukta dar ikiteisminio tyrimo metu.
Juk kaltinimai turi būti pagrįsti įrodymais, o ne gandais, prielaidomis. Bet ir toliau buvo rašomi storiausi tomai ir atliekamos ekspertizės.
Gal tai buvo būdas atsiskaityti su manimi dėl to, jog nutraukiau miestui nenaudingą sutartį? Aišku tiktai viena – prokuratūra nenurims ir iš jos sulauksiu dar vieno – kasacinio skundo”, – įsitikinęs buvęs meras.
