Tačiau didžioji dalis šalies žemdirbių vis dar nepraveria draudimo kompanijos durų.
Apie pakilimus ir nuosmukius
- Vis mažiau nuspėjamos oro sąlygos, Europą ir visą pasaulį siaubiančios stichinės nelaimės, didėjančios žemdirbių investicijos į augalininkystę, o taip pat objektyvus ir operatyvus patirtų nuostolių įvertinimas bei atlyginimas – faktoriai, lemiantys žemdirbių apsisprendimą draustis, - sako „VH Lietuva“ vadovas Algimantas Navickas. Ir siūlo prisiminti netolimą praeitį.
2006 m. Lietuvos ūkininkai labai nukentėjo nuo stichinės sausros, jų skaičiavimais, patirti nuostoliai viršijo 600 mln. Lt. Kadangi tuo metu Lietuvoje pasėlių draudimą vykdžiusi vienintelė draudimo bendrovė „PZU Lietuva“ tebuvo apdraudusi apie 13 tūkst. ha pasėlių, žemdirbiai kreipėsi į valstybę, prašydami padengti sausros padarytus nuostolius.
Valstybė kompensavo dalį patirtų nuostolių, tačiau buvo susimąstyta apie Europos standartus ir tendencijas atitinkančią žemdirbių verslo apsaugą Lietuvoje, nes žemdirbių verslas, kaip nė vienas kitas, priklauso nuo gamtos malonės. Galima viską atlikti teisingai, tačiau, praėjus krušai, iš planuoto derliaus liks tik prisiminimas. Todėl buvo nuspręsta sukurti pasėlių draudimo sistemą, prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) buvo įkurta darbo grupė, kuriai vadovavo tuometis ŽŪM sekretorius Gediminas Radzevičius.
Grupė turėjo veikti opreatyviai, nes „PZU Lietuva“ 2006 metų rudenį paskelbė daugiau pasėlių nedrausianti, tad rudenį žemdirbiai savo žieminių pasėlių nebeturėjo kur drausti.
Darbo grupės veikloje dalyvavo Žemės ūkio rūmų, Lietuvos ūkininkų sąjungos, Žemės ūkio bendrovių asociacijos, draudikų asociacijos, PZU, Agrarinės ekonomikos instituto, Finansų ministerijos atstovai, mokslininkai, net prezidentūros atstovai. Buvo mąstoma, kokiomis sąlygomis būtų galima pasiūlyti bendrovėms drausti pasėlius Lietuvoje, kad žemdirbiams tai būtų patrauklu. Juo labiau jog su „PZU Lietuva“ žalų apmokėjimu susidūrę žemdirbiai dažnai būdavo nepatenkinti, ginčai kartais persikeldavo ir į teismus.
Tačiau sukūrus sistemą, visos mūsų šalyje dirbančios draudimo bendrovės atsisakė siūlyti tokį draudimą Lietuvoje, nes tai esą pernelyg rizikinga.
Tada buvo pradėta ieškoti draudikų kitose šalyse, tačiau tiek Austrijos, tiek ir kitų šalių draudimo bendrovės atsisakė pradėti savo veiklą Lietuvoje. Tik vienintelė Vokietijos draudimo bendrovė „Vereinigte Hagel“ sutiko su ministerijos pasiūlytais rekordiškai trumpais terminais, ir 2007 m. „Žaliosios savaitės“ metu buvo pasirašytas ketinimų protokolas tarp ŽŪM ir „Vereinigte Hagelversicherung VVaG“. Taip prasidėjo darbas.
- Dirbti pradėta naudojant Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenų bazę, sukurta sistema numatė būtinybę drausti visus draustinus pasėlius nuo keturių rizikų – krušos, liūties, audros ir stichinės sausros. Beveik 90 proc. visų apdraustųjų buvo tie žemdirbiai, kuriems buvo privalu draustis pasėlius, dalyvaujant ES finansuojamose programose, todėl daugelis keikė naująją tvarką, nes draudimą laikė dar vienu mokesčiu – sakė „VH Lietuva“ vadovas A. Navickas. – 2007-2008 ir 2008-2009 metų sezonai buvo palankūs Lietuvos žemdirbiams – gamta nuostolių nepadarė, o spauda rašė, kad vokiečiai lagaminais tempia pinigus iš Lietuvos.
„Vereinigte Hagel“ valdybos pirmininkas dr. R. Langner tada sakė, kad draudikai žalų nekuria, jie tik teisingai jas įvertina ir išmoka kompensacijas. Ir 2009-2010 bei 2010-2011 metų sezonai netruko tai įrodyti. Per 2010 metus buvo surinkta 5,4 mln. Lt įmokų, o žemdirbiams išmokėta net 15,3 mln. Lt draudimo išmokų, - prisimena A. Navickas. – 2011-2012 metų rezultatai buvo dar tragiškesni – surinkta 32 mln. Lt įmokų, o išmokėta 64 mln.
Pirmuosius dvejus metus žemdirbiams, dalyvavusiems ES programose, pasėlių draudimas buvo privalomas, jį panaikinus jau buvo galima draustis savanoriškai, pasirenkant augalų grupes pagal rizikų paketus (SF3 – kruša, liūtis, audra, SF4 – kruša, liūtis, audra, iššalimas ir SF5 – kruša, liūtis, audra, iššalimas ir stichinė sausra).
2009 m. buvo 79 tūkst. ha apdraustų javų, aliejinių – 22 tūkst. ha, o 2010 m. javų sumažėjo 2,5 karto, bet rapsų padidėjo beveik du kartus. Daugelis ūkininkų norėjo drausti tik rapsus.
2010 m. daug pasėlių iššalo, buvo daug krušos ir liūties atvejų, todėl ir išmokos viršijo daugiau kaip 15 mln. Lt.
Tad 2011 metais didieji koncernai pradėjo drausti pasėlius, o apsidraudusiųjų skaičius padidėjo daugiau nei dvigubai. Įdomu tai, pasak A. Navicko, kad vidutinė vieno hektaro draudimo suma padidėjo nuo 1,5 tūkst. Lt iki 2,2 tūkst. Lt. Vadinasi, tie žemdirbiai, kurie jau draudėsi, suprato, jog būtina apsisaugoti nuo rizikų. 2010 m. draudimo suma buvo 175 mln. Lt, po metų – beveik 806 mln. Lt, praktiškai draudimo suma beveik penkis kartus padidėjo, tai buvo viršūnė.
Keitėsi draudimo sąlygos
- Pasibaigus 2010-2011 metų sezonui sėdėjome Vokietijoje su draudimo bendrovės vadovais ir perdraudimo bendrovės atstovais ir kalbėjomės apie ateitį – kaip toliau dirbsime, nes nuostoliai buvo pernelyg dideli.
Tada, remdamiesi meteorologų patikinimais, jog dvejus metus iš eilės pasėliai negali iššalti, dar pagerinome draudimo sąlygas, kad pritrauktume daugiau klientų. Tačiau 2011-12 metais pasėliai ir vėl iššalo – atėjus dvigubai didesniam būriui žemdirbių, jų apdraustas pasėlių plotas buvo keturis kartus didesnis nei anksčiau ir jie gavo keturis kartus daugiau išmokų, - prisimena filialo „VH Lietuva“ vadovas. Ir priduria, kad skirtumas tarp įmokų ir išmokų buvo daugiau nei 32 mln. Lt.
Draudimo kompanijos atstovas prisimena, jog buvo ir nešvarių dalykų. Paskutinę draudimo savaitę pašalo ir pasnigo, tad draudimo bendrovės atstovai jau nebegalėjo patikrinti draudimui pateiktų pasėlių būklės – apdraudė tai, kas buvo pateikta duomenyse, todėl kai kurie žemdirbiai tuo pasinaudojo. Pavasarį draudimo kompanija ūkininkams už viską sąžiningai sumokėjo, tačiau pamoką išmoko – jau kitais metais draudimo periodas buvo sutrumpintas iki lapkričio 15 d., po to apžiūrėti visi rapsų laukai ir pusė javų laukų plotų.
- Vien pavasarį už žiemkenčių iššalimą mes išmokėjome apie 53 mln. Lt, o žemdirbiai tebuvo įmokėję tik 8 mln. Lt. Mūsų kompanijai iššalimo nuostolingumas per tuos penkerius metus siekė net 710 proc., - sakė A. Navickas. Didelę dalį nuostolių, pasak jo, prisiėmė perdraudimas. Perdraudimo kainos pakilo, tai buvo žingsnis draudimo sąlygų keitimo link.
Šiuo metu pasėlius draudžia daugiausia stambūs ūkininkai ar bendrovės – vidutiniškai vienas draudėjas apdraudžia daugiau nei 330 ha pasėlių. Manau, kad ateityje didesnį susidomėjimą pasėlių draudimu turėtų parodyti smulkesni ūkininkai, nes jų veikla labiau pažeidžiama – pasėliai koncentruoti vienoje vietoje, tad stichinės nelaimės gali padaryti didesnių nuostolių. O jei žemdirbys turi įsiskolinimų, gali labai greitai prarasti ne tik techniką, bet ir žemę.
- Kai padidėjo įkainiai, žmonės nustojo draustis arba maža dalis ūkininkų draudėsi tik nuo iššalimo arba krušos, - sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. Ir teigė manąs, jog draudėjai padarė klaidą didindami įkainius, nes kiekvienas žmogus apskaičiuoja, o praktiškai tai daryti žemdirbiui pasidarė brangu. Kai kurie stipresni ūkininkai, pasak J. Talmanto, turintys apyvartinių lėšų, šiandien patys bando patirtą žalą panešti „ant savo kupros“. O draudimas, anot Ūkininkų sąjungos pirmininko, turėtų būti lankstus, nes kiekvieno ūkininko valia pasirinkti tai, kas jam priimtina.
- Žemės ūkio bendrovės nedega optimizmu draustis. Ankstesnioji tvarka, kai žemdirbys sumokėdavo 50 proc., o likusią dalį draudėjui padengdavo valstybė, buvo priimtinesnė. Dabar sumokėti 100 proc. ir laukti, kol valstybė pusę grąžins, mažiau priimtina, išlieka nepasitikėjimo faktorius, kiekvienas žemdirbys turi kreiptis atskirai, o jų daug. Manyčiau, kad būtų racionaliau, jei valstybė tiesiogiai savo dalimi ir įsipareigojimais sąveikautų su draudimo kompanija, juolab kad ji tik viena.
Nėra priimtina ir tai, kad draudžiant rizikingą kultūrą – rapsus, primetama prievolė drausti ir kitas grūdines kultūras. Labai išauga draudimo įmokos, o patyrus žalą – iššalus rapsams, draudimo įmokų ir išmokų balansai tampa labai skirtingi.
Geriau, jei būtų leidžiama pasirinkti drausti vieną kultūrą, galbūt už tai mokant ir daugiau, bet būtų daugiau aiškumo ir skaidrumo, - sakė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis. Ir teigė pasigendąs informacijos apie patirtį kitose šalyse.
Siūlo reguliuoti kompensavimo tvarką
Palyginti su tuo, ką tuomet draudė „PZU Lietuva“, vokiško kapitalo draudimo įmonės „Vereinigte Hagelversicherung VVaG filialas „VH Lietuva“ šiuo metu draudžia 15 kartų didesnius plotus.
- Atstovauju apsidraudusiems draudimo įmonėje „VH Lietuva“ Lietuvos žemdirbiams.
Vokietijoje kasmet vyksta įgaliotinių susirinkimai, juose dalyvauja nariai iš visų regionų – ūkininkai iš Lenkijos, Olandijos, Italijos, taip pat ir Lietuvos, susitinkame ir su mūsų šalies valdžios atstovais, kalbamės draudimo temomis, tačiau daug nuveikti negalime, nes lėšos draudimui kompensuoti yra ribotos, nors turimas sumas būtų galima kitaip išdėlioti, tačiau kol kas bendros nuomonės nerandame, - sakė Raseinių rajono Nemakščių krašto ūkininkas Alfredas Bardauskas ir priminė, kad Vokietijoje 70 proc. visų tos šalies pasėlių plotų yra apdrausti, o 65 proc. jų draudžiami draudimo įmonės „VH Lietuva“.
- Šios įmonės idėja ir pati tvarka mane tenkina. Dėl žalų vertinimo, žalų atlyginimo, dokumentų tvarkymo ši kompanija yra verta pagyrimo, nes padarytas didžiulis įdirbis, ir mokslininkai daug daro, ir duomenys saugomi patikimai, tuo pats įsitikinau, - sakė A. Bardauskas.
Jis sakė turįs tik vienintelę abejonę dėl kompensavimo kainos, nes ministerija yra nustačiusi „lubas“, iki kiek galima kompensuoti (pvz., žieminiams rapsams – iki 150 Lt/ha). Nors teigiama, kad pusę sumos valstybė jums kompensuoja, pasak A. Bardausko, tai nėra tiesa, nes jeigu draudimo įmoka didesnė ir ūkininkas turėjo žalų, jam kaina pakyla, jis turi daugiau mokėti, bet jam 50 proc. niekas nekompensuoja. To siekdamas, jis turėtų mažinti draudimo sumas, taip pat gautų ir mažesnes išmokas.
- Tarkime, rapsų vidutinis derlius yra 3 t/ha. Jeigu pernai rapsų kaina buvo 1500 Lt/t, hektarą tektų drausti 4500 Lt vertei. Jeigu tokiai vertei drausiu, valstybė pusės įmokos tikrai nekompensuos, gal tik 30 proc. įmokos padengs.
Todėl ir kalbame, kad pati draudimo idėja gera, tačiau reikėtų reguliuoti kompensavimo tvarką, o draudimo bendrovė turėtų ieškoti draudimo piginimo būdų, kad būtų prieinamesnė kaina drausti pasėlius. Jeigu valdžia nesudarys geresnių sąlygų ir ūkininkai nebesidraus, bendrovė tiesiog pasitrauks, ji čia nebeturės ką veikti, to labiausiai ir bijau, - sakė A. Bardauskas.
Kalbinti žemdirbiai teigė, kad draustis reikia, nes yra buvę tokių metų, kuomet nukentėjo jų derlius. Ne vienas ūkininkas paminėjo valstybės kompensuojamą dalį, nes dėl to jiems darosi nepatrauklu drausti pasėlius nuo peržiemojimo.
- Ne kartą apie tai kalbėta susitikimuose su Žemės ūkio ministerijos atstovais, tačiau jiems atrodo, kad žemdirbiai tarsi norėtų ką nors apgauti, kad jie sės mažiau atsparias veisles šalčiams ar dar ką nors tokio darys. Iš tikrųjų mūsų, ūkininkų, tikslas – gauti gerą derlių, o problemų atsiranda, manau, tik dėl nesusikalbėjimo, - apibendrindamas kolegų žemdirbių mintis sakė A. Bardauskas.
