Valdžios keičiasi, o kultūros politika lieka tokia pat. Ši sritis finansuojama vadinamuoju likutiniu principu – jai skiriami tik biudžeto likučiai pinigus pirma išdalijus valdžios požiūriu svarbesniems valstybės poreikiams.
Kultūros veikėjai reikalauja politikų keisti požiūrį. Apie tai daug kalbėta ir Seime surengtoje konferencijoje, nors diskusijos buvo skirtos aptarti, kaip stiprinti verslo ir kultūros bendradarbiavimą, skatinti Lietuvoje mecenatystę.
Tiek kultūros, tiek verslo žmonės pabrėžė, kad valdžia pagaliau turi suprasti, jog tik kultūringa visuomenė gali būti kūrybinga ir konkurencinga, o nusigręžus nuo kultūros neįmanoma sukurti ir ekonominės gerovės.
Dabartinė šalies valdžia kultūros žmonėms žada kiek geresnį gyvenimą jau kitąmet.
Vyriausybė planuoja kitų metų biudžete jų algoms didinti skirti 86 mln. litų. Tai leistų kultūros įstaigų darbuotojams atlyginimus vidutiniškai pakelti 200 litų, bet sprendimai dėl kitų metų biudžeto dar nepriimti.
Kita vertus, itin menkai uždirbančių ir pagal šį kriterijų valstybės visiškai nuvertintų kultūros darbuotojų algų didinimas – tik kultūros poreikių ledkalnio viršūnė. Visiškai nugyventa kultūros infrastruktūra, trūksta lėšų paveldui saugoti, o tam reikia ir nemažai investicijų.
Kultūros visuomenės žvilgsniai krypsta į ES struktūrinių fondų paramą. Iki šiol iš ES gaunamų lėšų kultūrai nieko nenubyrėdavo. Dar net nėra patvirtintas 2014–2020 metų Bendrijos biudžetas, iš kurio numatoma Lietuvai skirti per 44 mlrd. litų, bet ministerijos jau spėjo šiuos pinigus neoficialiai išsidalyti nieko nepalikdamos kultūrai.
Sukilę kultūrininkai išgavo valdžios pažadą, kad ES parama dar bus perskirstyta ir kultūrai iš viso teks 2,55 mlrd. litų, vien paveldui išsaugoti numatant apie 1 mlrd. litų.
Tai sudarytų apie 10 proc. Lietuvai tenkančios ES struktūrinių fondų paramos, neskaitant atskirai skaičiuojamų išlaidų žemės ūkiui ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymui. Tai būtų iki šiol neregėta investicija į kultūrą, jei valdžia iš tiesų ją taip pamalonintų ES pinigais.
Kultūros ministras Š.Birutis kultūrininkams žada, kad taip ir bus, o esą jei finansavimas jo sričiai nebus padidintas skiriant pinigų iš ES aruodų, jis net nematys prasmės toliau dirbti Vyriausybėje.
Konferencijoje Seime kalbėję verslininkai pritarė reikalavimams didinti valstybės paramą kultūrai ir net sakė, kad ji – verslo pagrindas, nes ugdo tautos kūrybines galias, skatina žmones rodyti iniciatyvą, imtis atsakomybės už savo gyvenimo kūrimą, konsoliduoja ir harmonizuoja visuomenę.
Žinoma, kultūra negali maitintis vien valstybės pinigais. Labai svarbus finansavimo šaltinis – verslo parama, mecenatystė. JAV valstybė kultūros beveik neremia, o milžiniškos lėšos jai sukaupiamos iš privačių rėmėjų.
Europoje šis kultūros rėmimo modelis neįmanomas, nes nėra nei tokių tvirtų mecenatystės tradicijų, nei tiek daug galingų verslo bendrovių bei turtingų verslininkų, galinčių milijardinėmis dotacijomis remti meną.
Europoje svarbiausias paramos kultūrai šaltinis – valstybės biudžetas. Bet ištikus krizei net turtingos ES šalys mažina paramą kultūrai, tad ieškoma būdų, kaip kompensuoti lėšų stygių skatinant mecenavimą, sudarant sąlygas verslui remti meną, mainais gaunant galimybę pasireklamuoti.
Lietuvai tai ypač aktualu, juo labiau kad mūsų šalyje mecenavimo tradicijos iš viso dar tik kuriamos.
Kultūros žmonės tikisi, kad šias tradicijas sustiprins Seime rengiamas Kultūros mecenavimo įstatymas, kuris turėtų skatinti verslo ir meno bendradarbiavimą.
Tačiau kai kurie politikai jau abejoja, ar reikalingas specialus mecenavimui skirtas teisės aktas, ir mano, jog užtektų išplėsti dabar galiojantį Labdaros ir paramos įstatymą.
Kultūros žmonės prieštarauja šiai nuomonei. Mat Labdaros ir paramos įstatymas skirtas pirmiausia socialinėms problemoms spręsti, o kultūros rėmimas pasižymi sava specifika, mecenatams reikia sudaryti sąlygas ir reklamuotis, įamžinti savo vardą, o tai nelabai tinka, kai kalbama apie pagalbą skurstantiems.
Siūloma kultūrą remiantiems žmonėms suteikti kultūros mecenatų vardus, gal ir numatyti specialų apdovanojimą už paramą menui, o ypač daug šioje srityje nuveikusius asmenis pagerbti ir aukščiausiais ordinais.
Be to, meno rėmimą valstybė galėtų skatinti ir kai kuriomis mokesčių lengvatomis, tik, aišku, numačius saugiklių, kurie neleistų piktnaudžiauti ar prisidengus mecenavimu net plauti pinigus.
Suprantama, Lietuvoje ir ateityje kultūra galės gyvuoti tik finansuojama valstybės, bet šių lėšų niekuomet nebus gana.
Mecenavimas galėtų tapti ne tik svarbiu papildomu pinigų kultūrai šaltiniu, bet ir alternatyva valstybės paramai. Juk biurokratinių taisyklių nekaustomi privatūs rėmėjai gali lanksčiau remti meno naujoves ar drąsesnius kultūros projektus, kurių valstybė neskuba finansuoti.
