Nežinau, kiek nauji pasiūlymai prieštarauja Konstitucijai, tačiau akivaizdu, kad jie dubliuoja jau egzistuojančias kontrolės priemones. Moderniose demokratinėse žvalgybų institucijose daug metų funkcionuoja daugiapakopė slaptųjų tarnybų kontrolės sistema. Paprastai ji prasideda pačioje tarnyboje.
Po Antrojo pasaulinio karo demokratinėje žvalgybos struktūroje egzistuoja veiklos teisėtumo kontrolė, jau institucijos viduje turinti plačius įgaliojimus. Ant antro kontrolės laiptelio stovi vykdomoji valdžia, atidžiai prižiūrinti išlaidas, ypač naujoms technologijoms įsigyti.
Jei beveik iš penkiasdešimties milijardų dolerių JAV žvalgybinės bendruomenės biudžeto didžioji dalis skiriama techninėms priemonėms, tai, viešųjų pirkimų požiūriu, yra ką kontroliuoti. Strateginė, teisinė ir visuomeninė kontrolė vykdoma parlamentų. Parlamentiniai specialių tarnybų tyrimai yra natūrali demokratinė procedūra, bet jei nemokšiškai tiriama, užuot tarnybos veiklą pagerinus, ji gali būti sugriauta. Taip yra atsitikę Ispanijoje. Lietuvos specialiųjų tarnybų teisinėje reglamentacijoje egzistuoja beveik visos žinomos kontrolės formos, tad problema yra ne pastarųjų stoka, bet jų vykdymas. Ir už tai atsakingos yra ne slaptosios tarnybos, bet Seimas. Daug metų Seimas turėjo galimybę Nacionalinio saugumo ir gynybos struktūroje formuoti pakomitetį, galintį specialių tarnybų veiklos teisėtumu domėtis atidžiau ir detaliau, bet to nedarė dėl politinių nesutarimų.
Valdantieji paprasčiausiai bijodavo, kad sužinota negatyvi informacija nebūtų panaudota prieš juos pačius. Be to, gilinimasis į teisėsaugos institucijų darbo specifiką yra susijęs su slaptųjų tarnybų darbo specifikos išmanymu ir didelėmis laiko sąnaudomis, dažniausiai parlamentinio darbo su rinkėjais sąskaita.
Vienos tarnybos, VSD atžvilgiu, buvo surengtas ir parlamentinis tyrimas, tačiau dėl akivaizdaus politinio tendencingumo, kelis kartus viršijančio dalykinį išmanymą, tyrimas greitai priartėjo prie liaudiško posakio: devyni vilkai vieną bitę pjauna. Parlamentiniuose tyrimuose labai svarbi ekspertų nuomonė, o jų, sprendžiant iš išvadų, kaip tik ir stokota.
Galbūt dėl tos priežasties, galimybės profesionaliau panaudoti specialistų nuomonę, vertinant specialiųjų tarnybų darbą, siūlymas steigti žvalgybos inspektorių įstaigą nėra visiškai atmestinas. Tokia žmonių grupė, panaši į ombudsmenų tarnybą, galėtų dirbti prie Vyriausybės, bet jos vadovas turėtų būti skiriamas iš opozicijos. Žmonių nusiskundimai būtų kvalifikuotai tiriami ir į juos išsamiai, o jei reikia, ir viešai atsakoma.
Deja, toks projektas yra utopija, nes išskirtine specialiųjų tarnybų kontrole susirūpinusius politikus, kiek man pačiam teko patirti, tik retais atvejais domina slaptųjų tarnybų teisėtos veiklos klausimai.
Nerūpi jiems nei politinė, nei ekonominė, nei karinė žvalgyba, juo labiau metodai, kuriais informacija gaunama. Kontržvalgyba taip pat įdomi tik smalsumui patenkinti. Tos rūšies politikams rūpi informacija apie juos pačius. Tai ir yra pagrindinė povandeninė srovė, fontanais mušanti į paviršių aistringą slaptųjų tarnybų kritiką ir gudriausius būdus, kaip jas kontroliuoti.
Mažai teko sutikti iš verslo atėjusių politikų, kurių padidėjęs dėmesys slaptai tarnybai nebūtų asmeniškai suinteresuotas.
R. Pakso ar V. Uspaskicho atvejai – gal tik ryškesni pavyzdžiai. Kol VSD deklaravo kovą su išorės priešais, ji niekam nerūpėjo. Kai tarnyba atsigręžė į vidaus problemas, ekonomiką, visuomeninius procesus, požiūris pasikeitė. Ypač suinteresuotas žvilgsnis paaštrėjo ir tapo priekabus prasidėjus privatizacijai.
Vyriausybės pavedimu visos specialiosios tarnybos turėjo pateikti savo turimą informaciją. Jeigu specialiosios tarnybos sugebėdavo išlikti principingos, joms būdavo atsimokama kokia nors dirbtine vieša diskusija apie netinkamą darbuotojų elgesį.
Ryškiausias paskutinis privatizacijos etapas sutampa ir su aštriausia vieša slaptųjų tarnybų kritika. Reikia pripažinti, kad pretekstą nepasitenkinimui dėl informacijos šališkumo kartais suteikdavo ir pačios specialiosios tarnybos, kurios ne visada išlaikydavo neutralumo egzaminą.
Tarnybų vadovai nedalyvavo privatizavimo užkulisiuose, bet institucijų viduje dažnai atsirasdavo „paslaugių“ darbuotojų. Turėti „savo žmogų“ besikuriančios valstybės slaptojoje tarnyboje nebuvo sudėtinga, ir, kaip aiškėja iš kaimyninių valstybių publikacijų apie specialiųjų tarnybų kūrimąsi, posovietinėje erdvėje tai buvo paplitusi praktika.
Taip pat ne naujiena, kad ne viena privati bendrovė kūrė ir tebekuria iš buvusių slaptųjų tarnybų darbuotojų savas minižvalgybines ir kontržvalgybines grupes. Kadangi valstybė visiškai nesirūpina į atsargą išėjusiais ar darbo netekusiais statutiniais darbuotojais, šie taip pat pradeda prarasti moralinius įsipareigojimus valstybei.
O kas norima „kontroliuoti“ dabar, kai privatizacija jau iš esmės pasibaigė, o VSD ne tik atsisakė ikiteisminio tyrimo, bet apskritai panaikino ekonominių pagrindų apsaugos funkciją? Norima žinoti, teisėtomis ar neteisėtomis priemonėmis sekami šnipai. Manau, kad politines partijas tai domina mažiausiai. Įdomu, kad projekte siekiama inspektoriams suteikti teisę dirbti su bet kokia slapta informacija. Ir su agentūrų? Ir tai, kas pagal Žvalgybos įstatymą gali vykti ir už Lietuvos ribų?
Kam tokia informacija politikų parinktiems inspektoriams reikalinga? Ar tikrai dėl pastangų apsaugoti visuomenę nuo galimų žmogaus teisių pažeidimų?
