Taip šią savaitę atrodė vasariška šalies padangė.
Seniai buvo aišku, kad net ir gavusi teismo smūgį juodosios buhalterijos byloje Darbo partija (leiboristai) nepakeis savo esminių instinktų. Paaiškėjo, kad „darbiečiai”, į kurių teisėsaugos pričiuptą juodąją partijos kasą tekėjo greičiausiai Europos paramos pinigai, šią kadenciją vėl nusitaikė į Briuselio milijardus.
Šios partijos desantas, mestas į jos kontroliuojamų ministerijų valdomą Europos socialinio fondo agentūros valdybą, ėmėsi įvairių struktūrinių pertvarkų, po kurių greičiausiai eis ir kadrinės.
Bet šiems partijos užmojams skersai kelio stojo svarbiausios valdančiosios jėgos – socialdemokratų – lyderis premjeras A. Butkevičius.
Jis ant kilimėlio kvietėsi net ir „darbiečių” lyderius ir paskubėjo pasigirti, kad užkirto kelią agentūros pertvarkai. Tačiau „darbiečių” socialinės apsaugos ir darbo bei švietimo ir mokslo ministrai A. Pabedinskienė ir D. Pavalkis vis tiek palaimino pertvarką savo parašais, nes partija – svarbiau.
„Darbiečių” galvos aiškina, kad siekia skaidrumo skirstant Europos pinigus – esą agentūra buvo paversta kitų partijų neršykla.
Galvoje turimi ne tik buvę valdantieji konservatoriai, bet ir socialdemokratai, kurių valdymo laikais ši įstaiga ir atsirado.
Neatmestina, kad kitos partijos iš tiesų galėjo ganytis šioje pinigingoje įstaigoje. Bet tikėti partijos, kuri pati vos nebuvo uždaryta būtent dėl nešvarių pinigų, kuriuos galimai sėmė iš Europos kišenės, atsižegnojimais ir priesaikomis tikrai nėra pagrindo.
Iš paskos besidriekiantis tamsus šleifas netrukdo ne tik „darbiečiams”, bet ir kitų partijų valdomose ministerijose įsitaisiusiems veikėjams.
Šią savaitę paaiškėjo, jog socialdemokratų valdomos Finansų ministerijos vis aštrėjančiai kovai su Valstybine mokesčių inspekcija (VMI) greičiausiai vadovauja finansų ministro R. Šadžiaus patarėja V. Latvienė, kuri siekia užimti VMI vadovo M. Kaseliausko vietą.
R. Šadžiui į ausį kuždanti patarėja gali siekti ne tik dar šiltesnio posto, bet ir keršto. Mat M. Kaseliausko vadovaujama VMI dalyvavo dideliame tarptautiniame tyrime, kurio smaigalyje atsidūrė „Achemos grupės” valdomų įmonių finansai. O juk V. Latvienė ilgus metus buvo būtent „Achemos grupės” finansų vadovė.
Jeigu jai vis dėlto pavyktų užimti M. Kaseliausko vietą, tokie jos veiksmai jau trenktų atviru interesų konfliktu, o visai VMI, kuri pelnė gerą reputaciją, užtėkštų itin didelę ir nenuplaunamą dėmę.
Vis dėlto jeigu valdžios užkulisiuose virė įprastos intrigos, kitose svarbiose srityse buvo matyti prošvaisčių.
Visą šią savaitę toliau kunkuliavo diskusijos dėl lygiai prieš savaitę sostinėje įvykusių gėjų eitynių.
Žinoma, tai, kad šis įvykis taip jaudina tautiečių protą, – akivaizdus mūsų visuomenės provincialumo ženklas. Dar ryškesnis šio atsilikimo požymis – būrys agresyvią antieuropietišką ir antidemokratinę ideologiją išpažįstančių piliečių bei politikų, kurie pasitiko eitynių dalyvius sostinės centre.
Pirmosiose jų eilėse ryškiausiai išsiskyrė homofobinio šalies judėjimo lyderiu galutinai virtęs Seimo „tvarkiečių” lyderis, kovotojas „už šeimą” P. Gražulis, kurio žmona reikalauja skyrybų dėl jo kaltės.
Tačiau ši priekinė „tautos ir vertybių gynėjų” kolona šiemet buvo kur kas ramesnė ir skystesnė nei prieš trejus metus. Pats P. Gražulis, kuris tuo metu ilgai nekliudomas plaikstėsi ir puldinėjo policininkus, ir pabučiavo grindinį, ir ant pareigūnų rankų išskrido į nuovadą.
Gausios policijos pajėgos, kurių savaitgalio triūsas „vertybių gynėjų” dėka mokesčių mokėtojams kainuos kone porą šimtų tūkstančių iš lieso policijos biudžeto, apskritai veikė lyg laikrodis ir vertos tik pagyrų. Be to, ant šaligatvių būriavosi ne tik „tautos gynėjai”, bet ir daugybė paprastų piliečių, kurie atvirai reiškė paramą eitynių dalyviams.
Tad šios eitynės rodo, kad Lietuva pamažu blaivėja ir juda tuo keliu, kuriuo dar visai neseniai į priekį stūmėsi ir dauguma pačių demokratiškiausių pasaulio valstybių. Be to, jos stūmėsi dar sunkiau ir lėčiau nei mūsų valstybė ir visuomenė.
Itin svarbius teigiamus poslinkius šią savaitę stebėjome ir Lietuvos tarptautinių santykių srityje. Šią savaitę įvykęs Izraelio prezidento, Nobelio taikos premijos laureato Sh. Pereso vizitas į mūsų šalį rodo, kad politinė atmosfera tarp Vilniaus ir Tel Avivo šyla vis labiau.
Ekonominiai Lietuvos ir Izraelio santykiai sparčiai plėtojami, tačiau didesniam politiniam suartėjimui vis dar trukdo tai, kad Lietuva nepakankamai noriai ir atvirai suveda sąskaitas su skaudžia praeitimi – Lietuvos žydų žudynėmis, kuriose, mūsų istorikų teigimu, dalyvavo tūkstančiai tautiečių.
Vis dėlto šiuo metu daugėja vis detalesnių tyrimų apie lietuvių kolaboravimą su naciais.
Šie tyrimai tampa ir švietimo bei jaunimo ugdymo – taigi ir visos visuomenės sąmonės ir atminties dalimi.
Lietuva pagaliau priėmė kompensacijų žudynes išgyvenusiems žydams ir paramos šalies žydų bendruomenei įstatymą.
Izraelio politikai ir žiniasklaida, kurioje iki šiol pirmuoju smuiku grieždavo radikalesni ir Lietuvos atžvilgiu dažnai tendencingi veikėjai, vis dažniau kartoja, kad svarbiausia – ne tik neužmiršti praeities, bet ir žvelgti į ateitį.
Tą patį, tarsi patvirtindamas, kad tai – ir visos žydų valstybės valdžios pozicija, Lietuvoje nuolat kartojo ir Sh.Peresas. Aukščiausi mūsų politikai ir per iškilmingą ceremoniją žydų žudynių Paneriuose metu, ir kitomis progomis prisiekinėjo, kad gerai supranta, koks svarbus šis procesas yra visai mūsų visuomenei ir valstybei.
Apžvalgininkas
