Antra, nesikliaukite apvaizda ir masių sąmoningumu, neva „žmonėms tai turėtų patikti“.
Trečia, nemanykite, kad pažįstamas operatorius, dirbantis kabelinėje televizijoje, yra jūsų laidas į sėkmę, garantuosiantis pažintis su „reikalingais žmonėmis“.
Tiesiog ieškokite prodiuserio. Gero prodiuserio.
Sakoma, kad pramogų versle, kaip ir prekiaujant narkotikais ar ginklais, nėra draugų, yra tik partneriai.
Daug lietuviškų žvaigždučių taip ir užgeso vos sužibusios, nes aplink jas sukosi pernelyg daug draugelių, su kuriais smagu paūžti ir pasidalyti išgyvenimais, tačiau kurie niekada nespirs į užpakalį, kai to labiausiai reikia, ir nekalbės sausa skaičių kalba.
Pramogų versle geriausias draugas yra vienas. Ir tai ne vadybininkas ar stilistė, ne atstovas spaudai ir ne režisierius. Vienintelis draugas yra prodiuseris.
Žiūrovai niekada nemato gyvo prodiuserio ir išvis gana miglotai suvokia tai, ką jis veikia.
Kino filmas „Uodega vizgina šunį“ (kuriame vaidino Robertas De Niro ir Dustinas Hoffmanas) prodiuserio reikšmę pavaizdavo groteskiškai, tačiau iš esmės teisingai.
Prodiuseris yra atsakingas už viską: idėją, jos finansavimą, kūrybinės grupės subūrimą, techninį idėjos įgyvendinimą, garantijas, kad viskas bus atlikta laiku.
Žmonės beveik visose pramogų verslo grandyse yra tik samdiniai, nes prodiuseris yra bene vienintelis, kuris iš esmės rizikuoja savo reputacija, priklausančia būtent nuo likusių grandžių, ir, svarbiausia, yra atsakingas už tai, kad galutinis produktas patiktų žiūrovams.
Prodiuseriai yra nemėgstami. Didelis jų darbo pranašumas yra tas, kad jie nėra pažįstami plačiajai publikai. Todėl gali ramiai vaikščioti gatvėmis nesiklausydami beprasmiškų kaltinimų ar mokymų.
Jie kaltinami tuo, kad verčia „tikrus menininkus“ elgtis ne taip, kaip reikalauja talentas ar estetinė samprata.
Tuo, kad verčia juos kaip pamišusius lakstyti po sceną nuogais užpakaliais, kuo dažniau tarti lietuvių ausims tokius mielus žodžius kaip „šūdas“ ar rusiški keiksmažodžiai.
Kalti dėl to, kad skatina rietis tarpusavyje arba mylėti nemylimą. Ir dėl to, kad aktoriams liepia filmuotis menkaverčiuose serialuose.
Žinoma, samdinio akimis, darbdavys visada dėl visko kaltas, kvailas ir šykštus.
Tačiau kvailiausia yra kaltinti prodiuserius.
Griežčiausi teisėjai ir dosniausi mokėtojai šiame versle yra ne Kultūros ministerija, televizijų vadovai ar etiką prižiūrinčios institucijos.
Svarbiausi teisėjai esate jūs, gerbiamieji žiūrovai, kurie ir nusprendžia, kuriai žvaigždei žibėti, o kuriai — ne.
Prodiuserio tikslas — sukurti žvaigždę, patinkančią tik jums.
Kodėl, jūsų manymu, vienos laidos ar projektai išlieka, o kiti — ne? Net valstybinėje Didžiosios Britanijos televizijoje BBC egzistuoja aiški žiūrovų kvota — bet kurio serialo ar teminių laidų epizodą turi žiūrėti ne mažiau kaip pusantro milijono žiū- rovų.
Jei jų yra mažiau, laida ar serialas nutraukiamas, kad ir kokį meną kurtų naivuoliai!
Televizijos skaičiuoja žiūrovus ir pinigus. Tai, o ne meninė išraiška yra svarbiausia.
Jūsų paverkšlenimai, kad „aš televizoriaus nežiūriu, nes rodo vienus niekalus“, pramogų versle nieko nereiškia.
Nežiūrite laidos jūs, bet užtat ją žiūri šimtai tūkstančių tų, kurie negali klysti (jei jūs, aišku, palaikote demokratiją).
Pasiilgote kultūringų laidų? Visada galite kreiptis į banką, pasiimti paskolą, įkurti televiziją, suburti kolektyvą, rizikuoti savo turtu ir reputacija.
Štai ir rodykite per tokią televiziją kultūringas laidas kad ir ištisą parą.
Todėl ir reikia prodiuserių, nes jie vieninteliai turi privilegiją spėti, kas tiks žiūrovų skoniui.
Kartoju — pamirškite talentą. Jūs turite numesti 15 kilogramų svorio. Turite kalbėti greičiau ir raiškiau. Prisipažinti, kad vaikystėje gyvenote skurdžiai ir jums visada stigo tikros meilės (žiūrovai mėgsta pelenių istorijas, nes tai suteikia viltį, kad jie taip pat kada nors taps turtingi ir prisivilios sėkmę).
Jūs turite lieti tulžį ant savo kolegų, kritikuoti merginą, su kuria tik ką bandėte susipažinti, vadinti Lietuvos piliečius „balvonais, nesuprantančiais tikrojo meno“, — žmonėms patinka aplinkinių isterija, emocijos ir silpnumas. Tai įrodymas, kad „visi mes išties žmonės“.
Ir kai žvelgiate į savo televizoriaus ekraną, neužmirškite, kad ten visada matote susikertančius mažiausiai trijų šalių interesus.
Pirmiausia paprastų žmonių, „menininkų“, arba laidos bei siužeto herojų. Jiems norisi pademonstruoti savo intelektą, senstantį, bet vis dar lankstų neišgarsėjusio baleto šokėjo kūną, savo nuoskaudas, kompleksus, jausmus, pasiteisinimą.
Bet pramogų versle tai mažiausiai kam rūpi.
Antra, televizijos ir jos samdomų darbuotojų. Jai visada svarbiausia, kad jos kanalą žiūrėtų kuo daugiau žmonių, o šiuos, kad ir kaip būtų keista, prie ekranų sutraukia tikrai ne kultūrinės programos.
Ir trečia — prodiuserio. Jam svarbiausia — emocija ir veiksmas, nes tik tai nepalieka žmonių abejingų.
Priversti žmones apie laidą ar jos dalyvius kalbėti ir nekantriai laukti istorijos tęsinio — štai koks didžiausias išbandymas tikram talentui.
Todėl nepykite ant prodiuserių ir jau verčiau pasitikėkite jais. Jūsų talentas ar tikėjimas, kad tokį turite, dar ne viskas.
Kadaise Albertas Einsteinas sakė, kad „bet kuri idėja pati savaime yra visiškas šlamštas.
Svarbiausia, ką tu su ja padarai“.
