Bet šventės, net ir pasibaigusios pergale, turi vieną blogybę: baigiasi jos pačios. Taip buvo ir šįkart. Po ketvirtadienio atėjo penktadienis, interneto kalendoriuose žymimas kaip Tarptautinė alaus diena ir „Ubagų” diena.
Alaus šalimi kažkieno esame pavadinti jau senokai. „Ubagų” valstybės epitetas irgi girdėtas. Tačiau labiausiai tiktų futbolo „ubagų” šalies vardas.
Taip sakydamas tikrai neturiu galvoje nei kol kas jei ne visus, tai bent didžiausius skeptikus šįmet stulbinančių sostinės žalgiriečių, nei iš Europos turnyrų akivaizdžiai per anksti pasitraukusių „Ekrano” ir „Sūduvos” futbolininkų, nei maišą įvarčių nuo baltarusių gavusios „Kruojos”. Juk tai visuomet tėra žaidimas, kuriame kas nors laimi, o kas nors lieka nukabinęs nosį.
Futbolo „ubagais” tikrai neišvadinsi ir mūsų šalies rinktinės žaidėjų. Lygis prastesnis nei daugumos varžovų, pralaimime neįmušę nė įvarčio, na, ir kas? Užtat bent matyti, jog vyrai stengiasi ne tik atvykti į rinktinę, bet ir žaisti joje. Tiek, kiek sugeba.
Tikrai ne „ubagai” ir mūsų jaunimo reprezentacinėje komandoje, kuri Lietuvoje vykusiame Europos U19 futbolo čempionate prapylė visas trejas žaistas varžybas. Taip, pralošė, bet nė vienose neatrodė beviltiškai, nors ir žaista su šios sporto šakos madas tradiciškai diktuojančiais ispanais, portugalais, olandais.
Tikroji futbolo „ubagystė” – ne aikštėje, bet už jos ribų. Esame garantuotai paskutinė valstybė Europoje, neturinti net apypadorio stadiono.
Tą, kuris su jau pradangintais šimtais milijonų litų dūlėja sostinės Šeškinės rajono apylinkėse, matyt, galima jau pamiršti. Kol toks futbolo lygis, galbūt užtenka ir tokio dydžio stadiono, kokį turi LFF. Juolab kad pilną jį galima išvysti vos porą kartų per metus.
Tačiau būdamas LFF prezidento J.Kvedaro vietoje nusišaučiau, jeigu tokios būklės statinys būtų pavadintas mano vadovaujamos organizacijos vardu.
Ne, jis kol kas negriūva. Net ir padoriai atrodo. Iš pirmo žvilgsnio, suprantama. Na, vietos praeiti ne per daugiausia. Jei susirenka kelios šimtinės aistruolių, po rungtynių bent nedidelė spūstis – užtikrinta. Bet tokius nepatogumus dar galima iškęsti.
Bet kai dar nesibaigus rungtynėms dingsta elektra, kaip nutiko liepą „Žalgiriui” žaidžiant su airiais, tai jau nebejuokinga. Man, kaip žiūrovui, nusispjauti, ar dėl to yra kalta LESTO bendrovė, ar kas nors kitas. Aišku tik viena: šis stadionas priklauso LFF, todėl ji ir privalo viskuo pasirūpinti.
Bent jau švieslente. Rungtynių su Poznanės „Lech” metu vietoj jos ant apšvietimo stulpo tebuvo kažkoks neaiškios paskirties neveikiantis juodas kubas. Kaip gūdžiausio kaimo varžybose, šeimininkams įmušus įvartį lentelę su vienetu teko pakabinti rankomis. Ko jau čia stebėtis, kad lenkų sirgaliai kaipmat nuraškė tą „švieslentę”: tikriausiai palaikė „Žalgirio” gerbėjų plakatu, nes tokios senienos savo šalyje greičiausiai nėra net regėję.
Sakysite, smulkmenos? Taip. Ypač kai prisimeni, kad dar prieš dešimtmetį nemaža dalis aukščiausiosios Lietuvos futbolo lygos varžybų vykdavo į dirvonus ar ganyklas panašiose aikštėse.
Bet aikščių kokybė nuo to laiko tikrai pasikeitė. Tik to, kas jas supa, – nelabai. Ak, tiesa, pamiršau: juk LFF stadione išdygo puikiausios labai svarbių asmenų (angl.k. Very important persons – VIP) tribūnos. Matyti, kad jos įrengtos su meile.
Juk čia sėdi patys LFF vadovai, kuriems po rungtynių tikrai nereikia grumdytis eilėse, kad pavyktų ištrūkti iš stadiono. Tiesa, neveikiančioje švieslentėje ir jie skaičių nemato. Tik kam to iš viso reikia? Šiais laikais kone kiekvienas jau turi išmanųjį telefoną ir gali pasitikrinti internetu. Ir iš viso futbolas – ne krepšinis, suskaičiuoti užteks rankos pirštų.
